1 nuotr.Anądien vienas draugas man sakė, esą jis nereaguoja į viską taip jautriai, kaip aš, mat gyvendamas Lietuvoje prie daugelio keistų ir netgi visiškai amoralių dalykų jau pripratęs, jam seniai daug kas tapo norma. Ko gero, ir aš panašiai galvočiau, jeigu pastaruosius 30 metų būčiau gyvenęs Lietuvoje, ilgainiui gal apsiprasčiau ir nereaguočiau į viską taip aštriai. Bet sužinojus, kad Lietuvos valdžia ne tik grasina disidentei Astrai Genovaitei Astrauskaitei susidorojimu, gąsdina teismu ir absurdiškais kaltinimais, bet ir realiai ėmė ją persekioti, atliko namuose kratą, kraujas gyslose užvirė...
Iš esmės tai, kas dabar vyksta, galime laikyti nuoseklia Lietuvoje nuolat vykdomos politinės „raganų medžioklės" tąsa, kuria politiniai persekiojimai mėginami pakelti į dar aukštesnį lygį, nei anksčiau, paprasčiausią alternatyvios nuomonės ir idėjinės bei politinės pozicijos išreiškimą, aktyvią politinę ir visuomeninę veiklą įvardijant kaip antivalstybinį nusikaltimą.
Kas šiandien daroma su mokytoja Astra - tai akivaizdus Lietuvoje plintančių politinių represijų ir grubių žmogaus teisių pažeidimų pavyzdys. Ir aš tą pavadinsiu tiesiai - politiniu teroru prieš lietuvių Tautą. Kai valdžia su „kišenine" teisėsauga imasi tokių represijų prieš kitaminčius, vadinasi, grįžtama į prieš maždaug penkis dešimtmečius ar net ir į stalinizmo laikus.
Ką reikėtų daryti, kad situacija Lietuvoje iš esmės pasikeistų? Tai labai sunkus klausimas, tačiau privalome į jį atsakyti.
Lietuvos valdžia, šiandien atstovaujanti viso labo tik 19,47 proc. Lietuvos piliečių (kas savaime reiškia, jog ši valdžia nėra teisėta, ji tiesiog niekinė), paleido savo sarginius šunis prieš disidentus, drįstančius pasakyti, kad karalius yra nuogas. Tokiu būdu valdžia, užsimojusi prieš kitaminčius, peržengė esminę ribą. Mano supratimu, valdžia tarsi pati sau pasirašė ir įvykdė mirties nuosprendį!.. Norėčiau tikėti, jog tai, kas šiandien vyksta, pasitarnaus jos pabaigos pradžiai.
Būtina aiškiai suvokti skirtumą tarp Tėvynės Lietuvos ir šios antilietuviškos valdžios. Kas jau kas, bet mes, lietuviai, prisimindami skaudžią istorinę patirtį, turėtume suprasti, kad dabar ši valdžia jau yra tapusi būtent mūsų Tautos vidiniu priešu. Taip buvo LTSR laikais, deja, taip yra ir dabar.
Šiuo metu Lietuvos politikoje nėra nei dešiniųjų, nei kairiųjų, yra tik veikianti Sistema ir jos oponentai. Neverta kalbėti apie kapitalizmą, komunizmą, socializmą, liberalizmą, nacionalizmą, konservatizmą ar dar kažkokius „izmus", nes visa tai yra tapę abstrakcijomis. Viskas susiliejo į Sistemą, veikiančią lyg vėzdas, kuriuo mušama Tauta. Būtent tą šiandien mes matome Lietuvoje, kur žmonės verčiami besąlygiškai paklusti ir to vėzdo bijoti.
Valdžia daro viską pagal savo planą. Ir toliau darys. Vos keli žingsniai beliko, bus kaip pas mus, Amerikoje, kur su kiekviena diena esame vis arčiau ir arčiau katastrofos. Dabar Lietuvoje viskas vyksta pagal tą patį scenarijų: toliau terorizuos Lietuvos žmones, legalizuos visokias iškrypėliškas „partnerystes", narkotikus...
Ir čia tik pradžia, nes pas juos jokių ribų turbūt nėra, o įžūlumas išties beribis. Kadaise, septintajame XX amžiaus dešimtmetyje, vienas Amerikos kairiųjų radikalų Džeris Rubinas pasakė: „Patenkinsite mūsų šiuos reikalavimus ir mes iškart pateiksime dar dvylika... Kuo daugiau mūsų reikalavimų tenkinate, tuo daugiau mes jų turime"...
Matome, kad vyksta jų vadinamoji permanentinė revoliucija, apie kurią aršiausias bolševikas Levas Trockis ir kalbėjo. Pasak jo, revoliucija turi vykti tol, kol bus pasiekti visi jos tikslai. Tad ji ligi šiol ir tebevyksta, tik dabar skatinama iš viršaus. Tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje, daug kur. Jie yra pašėlę, įtikėję savo teisumu ir gerumu fanatikai. Kaip ir tie, kas už juos balsuoja.
Vienas JAV tėvų įkūrėjų Tomas Džefersonas teigė: „Kai neteisingumas tampa teise, pasipriešinimas tampa pareiga". Prisiminkime taip pat ir filosofo Edmundo Berko žodžius: „Kad šalyje įsiviešpatautų blogis, užtenka to, kad geri žmonės nieko nedarytų". Jeigu susiduri su blogiu, privalai jį stabdyti visais būdais, priešingu atveju, tampi nusikaltimo bendrininku.
Mano giliu įsitikinimu, šiandien Lietuvoje doras, pilietiškas žmogus negali sėdėti ramiai „ant tvoros" ir abejingai dairytis aplinkui. Kiekvienas lietuvis turi apsispręsti - kurioje „tvoros" pusėje privalu būti, su valdžia ar prieš valdžią?..
Kaip bebūtų, jaučiu didžiulę pagarbą mokytojai Astrai ir jos bendražygiams už tai, kad vis bando kažką daryti, kovoja, nepasiduoda, priešinasi, nenuleidžia rankų. Man atrodo, mokytoja Astra šiandieninėje Lietuvoje yra tas pat, kas sesuo Nijolė Sadūnaitė buvo anų laikų sovietinėje Lietuvoje.
