„Ten renkasi labai geri žmonės!“ - tikino mane vieno banko analitikė. Bankas po to pasitraukė iš Lietuvos, nes kilo pasaulinis triukšmas dėl jame plautų nešvarių pinigų.

Sekta aktyviai užsiima jaunimu. Atskirai mergaitėmis, atskirai - berniukais. Kviečia iškilius ir į elitą gerai integruotus žmones papasakoti savo sėkmės istorijų. Gitanas Nausėda - vienas, bet ne vienintelis lektorius berniukų auditorijai.

Tačiau daugelis mūsų elito atstovų ten praktikuoja ne tiek iš meilės Dievui, kiek dėl tos pačios priežasties, dėl kurios Gediminas Kirkilas jau brandžiame amžiuje išmoko lošti tenisą. Tai yra priemonė užmegzti bendrystę su kitais įtakingais ir galingais.

Tačiau tenisas yra ir sveikata. Be to, jį lošiant niekas nereikalauja turėti kitų dievų, ne tik „mane vieną“. Kaip ir Opus Dei, kurį taip pamėgo dešinieji politikos sluoksniai. Ta pati Biblija, tas pat nukryžiuotasis, kaip ir neelitiniuose tautos sluoksniuose. Tik forma (slaptumas, disciplina, kūno marinimas) suteikia pranašumo jausmą prieš minią, kuri Dievą prisimena tik per šv. Kalėdas, per krikštynas ir savo mirties valandą.

To pranašumo labiausiai ir reikia. Kaip kitaip grįžęs į darbą toliau plausi pinigus arba skirsi valstybės lėšas savo mamytei perrašytam verslui ir nesikankinsi nuo nemigos? Arba kaip šventasis Rokas „socializuosi“, tai yra permesi sumokėti visai tautai milijardą, kurį nutarei permokėti už „Independensą“, ir nepradėsi trūkčioti visu kūnu šv. Vito šokyje?

Kitas reikalas, kai tuo metu į šlaunį yra įsirėžęs cilice (toks spygliuotos tvoros gabalėlis, kuriuo tikri Opus Dei nariai kankina savo kūnus)! Tada net vogdamas suvokia, jog veikia dėl aukštesnio tikslo ir yra aukščiau masių bei joms parašytų taisyklių.

Štai čia ir yra esmė. Bendražmogiškos taisyklės ir įstatymai galioja tik už sektos (kad ir koks būtų jos pavadinimas) ribų ir Dievas čia niekuo dėtas. Dievo čia apskritai niekas nepasigedo. Ir buvusių ministrų, advokatų, bankininkų koncentracija Opus Dei - tėra smėlio dėžė, lyginant su kitais mūsų elito dvasinių medžioklių plotais. Nuženkime į pragarus...

Gyduolė Lena Lolišvili yra nepaprastai kantri moteris. Antraip jau seniai, dar kai Vytautas Landsbergis asmeniškai tyčiojosi iš Rolando Pakso pastangų tikėjimu išgydyti savo kūną ir sielą, būtų paviešinusi žinią, kad Landsbergius ji irgi gydė. Landsbergius, Brazauskus ir daugelį kitų marksizmu-leninizmu tikinčiųjų, kurie, jų „bažnyčiai“ žlungant, ėmė ieškoti savo pakrikusioms sieloms naujų namų.

Lenuška, kaip jie ją vadino, tebuvo tarpinė stotelė, pakeliui į daug gilesnį „dvasingumo“ dugną. Pagaliau ji tebuvo viena iš daugelio gyduolių, kurių įsiveisė nemenkas pulkas Kašpirovskio laikais, kai vandenį gydančiomis savybėmis buvo galima įkrauti ir per televizorių.

Gal todėl Landsbergis nesijautė įsipareigojęs ir dergėsi pačiame Pakso apkaltos įkarštyje, pasakodamas „apie hipnozės seansus, kurie buvo daromi Paksui per rinkimų kampaniją, kad geriau atrodytų prieš žmones“. Ajajai, profesoriau... Ar jau sunaudojote tą tualetinio popieriaus ritinėlį, kuris lygino jūsų nuodėmių kuprą? Retorinis klausimas žmogui, kuriam Dievas, panašu, nėra aukščiausia instancija.

Ir čia prasideda kelionė po dar klaidesnius mūsų elito dvasinių ekskursijų labirintus. Prieš savaitę papasakojau jums apie Nijolės Oželytės vardą, kurį radau tokio žmogžudžio Mirzabajaus sektos užrašuose. Savo praktikomis toji sekta mažai kuo skyrėsi nuo Ošo, kurio vardo meditacijų centras iki šiol laukia iš matymo daugeliui pažįstamų lankytojų vienoje įkalnėje, greta dar sovietmečiu elitinės Rudens gatvės sostinėje. O, jei tos sienos prabiltų, kas ten purtėsi ir purtosi prakaituotais nuogais kūnais meditacijos ekstazėje, mėgindami pažadinti savo sielas grupinio sekso seansuose!

Beveik neabejoju, kad tais failais disponuoja mūsų slaptosios tarnybos ir laiko įtampoje tuos ištvirkėlius ne ką ne prasčiau, nei tuos, kuriuos šantažuoja dėl priklausymo KGB .

Lyginant su jais Austėjos Landsbergienės maudynės Dainiaus Kepenio sveikatingumo mokykloje Palangoje kartu su Algirdu Paleckiu ir Neringa Venckiene tėra nekaltos pastangos numesti svorio...

O dabar - citata: „Leiskite pasidalinti dar viena svajone - matyti pasaulinę Žmonių Konstituciją, Solidarumo ir atjautos Konstituciją, kurią priims visos tautos, visos religijos“, - kalbėjo Vytautas Landsbergis 2016 metų kovo 13 d. Indijoje, laikydamas už rankos Šri Šri Ravi Šankarą. Kas čia dar toks? Atsakau: tai - labai madingas šiuo metu guru ir meditacijos mokytojas, kurio metodai gal ir skiriasi nuo Ošo, bet esmė yra ta pati: per dvasingumą ir įmantrų kvėpavimą - į sveikatą.

Landsbergis, kuris grįžęs į Lietuvą toliau spjaudosi sarkazmo gyvatėmis ir čaižo savo konkurentus pykčio dvišaku liežuviu, laikydamas Šri Šri ranką tampa globalaus ir universalaus gėrio apaštalu... Yra galinčių prisiekti, kad visas tas atsidavimas indiškam dvasiniam tėveliui už kvėpavimo pamokas, esą pataisiusias garsųjį landsbergišką šnekėjimą per nosį, kuris (kaip ir pleiskanos bei riebaluoti plaukai) gadino įvaizdį iki jų lemtingo susitikimo.

Tai dabar imkime ir suraskime bent vieną skirtumą tarp Landsbergių ir viešai išjuoktų Paksų sveikatinimosi metodų?

Ar jau laikas moralui? Žinoma! Visai neseniai Seime buvo mėginta pateikti alternatyvią mediciną įteisinantį ir reguliuojantį įstatymą. Kieno dėka pateikimas neįvyko? Mano žiniomis, Tėvynės sąjunga sugriovė kvorumą, vieningai ištraukdama balsavimo korteles. Štai čia, o ne vojažuose pas Šri Šri Ravi Šankarą, gydymęsi Lenuškos Lolišvili įkrautu vandeniu, yra blogio šaknis. Dviveidystė! Ji susuka protus, atima tai, kas yra vadinama elito fenomenu - pažiūras, t.y. aiškų, skaidrų įsitikinimą, kaip teisingai sutvarkyti pasaulį. Būtent šio nuoseklumo ir neturi tie valdžios ir pinigų žmonės, kurie linki vieni kitiems ramybės Opus Dei slaptose mišiose, purtosi ir prakaituoja meditacijų ekstazėje, tačiau uždarę duris savo tikėjimų išsižada. Tada lieka tik godumas, bendri interesai ir tai, kas, pasak šv. Augustino, valstybę be teisingumo paverčia plėšikų gauja.

Nebelieka atskaitos taško, nebegalioja jokie susitarimai, nėra vertybių, kurios būtų šventos ne tik viešint Indijoje, bet ir grįžus namo. Pasitikėjimas suniokotas melu ir išdavystėmis. Vienas vagis baudžiamas skaudžiai, o vagis iš valdžios sektos teisingumo visuomet išvengia. Narkevičius dėl prastų pietų yra „grėsmė demokratijai“, o Gabrys, gėręs vyną Mockaus sąskaita - niekuo dėtas. Landsbergienės darželis iki šiol yra užgrobęs valstybės žemę, tačiau kaltas tik Jedinskis... Kodėl? Todėl, kad čia nieko asmeniško. Vien tik kova dėl valdžios, kuri yra pinigai, o už pinigus galima nuvažiuoti pas Šri Šri Ravi Šankarą ir išpažinti universalią konstituciją, prieš tai nusispjovus ant lietuviškosios.

Yra ir geroji žinia. Šita, anot šv. Augustino, plėšikų gauja tėra gerai organizuotas ir solidarus, bet mažumoje esantis darinys. Tai - ne pasaulinis masonų sąmokslas prieš Lietuvos žmones. Tai - keliasdešimt pakrikusių, bet gerai organizuotų, turinčių bendrų paslapčių, labai mylinčių pinigus ir valdžią žmogėnų. Piliečių daugumai tereikia susikaupti ir atsiimti iš jų valstybę.