Saulytės išlepintas, per vasarą nuo šalčio pojūčio atpratęs, pirmosiomis šalnų naktimis taip atsakančiai įšildžiau savuosius namus, kad nebūdinga metų laikui temperatūra iš žiemos miego prabudino musę.
Dabar jau kelias dienas gyvenam kartu. Kenčiu šią ne visuomet malonią kaimynystę, stebiu aplink mane zujančią trapią, nesudėtingą būtį ir negaliu atsistebėti tiek musės, tiek savo paties elgesiu.
Ji - prabudo kitokia. Atrodytų, po to mirčiai kiek giminingo įmigio musė - išvydusi anapusybės slėpinius, pasisėmusi gyviesiems neprieinamos išminties - grįžo pamiršusi, jog yra musė, nustojusi savosios rūšies vabzdžiams būdingų savybių. Ji beveik nebeskraido, visiškai nesiorientuoja aplinkoje, atsimuša į sienas, nei iš šio, nei iš to apvirtusi ima makaluoti kojomis, tarsi manęs prašydama pagalbos atsikelti... O labiausiai stebina, kad ji - visiškai nebijo ir nesisaugo manęs. Leidžia sau nutūpti man ant plaukų, tingiai ropinėti kompiuterio klavišais bėginėjančia mano plaštaka, nereaguoti į baidymą mojuojant virš jos delnu ir net nemėginti sprukti man atsargiai suimant ją pirštais, lyg vaiką į lovytę nunešant pertupdyti ant gėlės lapo...
Tarsi žinotų, kad muse savo ji jau atlakiojo, kad gyvybės versmė su varganu, laikinai jai duotu kūneliu neturi nieko bendra, kad nieko blogo nei aš, nei kas kitas jai padaryti tiesiog jau nebegali.
Stebiuosi ir savimi, per vasarą pritvatinusiu šimtus musių, kodėl terliojuosi su šia pusiau nubudėle, kodėl neužmušu jos, gailiu net ir pro langą išmesti, kad tokia bejėgė būdama nepražūtų užminta praeivio, sulesta kokio sužvarbusio žvirblio?..
Svarstau, argi ne ruduo, argi ne visai šalia juntamas nebūties šešėlis išryškina kiekvieno, net ir primityviausios būtybės vertę, skatina solidarizuotis bet kokias gyvybės formas, ūmai suvokus, kad vienu aspektu - pačiu gyvybės turėjimu ir kūnų mirtingumu esame panašūs labiau, nei skiriamės rūšimis, klasėmis, sąmonės galimybėmis, išvaizda, begale kitų dalykų? Argi ne vienodai link visų atšliaužiantis speigas suteikia bendrą vardiklį ir paskutinius aukso skutus pavėjui barstančiam medžiui, ir nuo amžinybės beribiškumo apspangusiai musei, ir žmogui, per vasarą painiojusiam save su Dievu, pamiršusiam savąjį laikinumą, maniusiam, kad didesnis atlyginimas, prabangesnis drabužis ir aukštesnė socialinė padėtis įgalina jį atsiriboti ne tik nuo žemesnių gyvasties formų, bet ir nuo žmonių, kuriems klojasi sunkiau, o sekasi kukliau?
Gražus ir taurus man tas geltonplaukis, varnų kranksmais ir vėjo švilpesiu į mus bylojantis svieto lygintojas šėmais, šalnų išmargintais šonais - iš nieko neatimantis, niekam neatiduodantis - tiesiog išsklaidantis iliuzijas, akivaizdžiai parodantis, kad išskyrus tuštybės kiekį savose širdyse, viso kito turime po lygiai.
Žengiu šįryt nuo šerkšno traškančia žole tiesiog svylančiomis nuo šalčio ausimis ir svajoju apie dar didesnį šaltį, apie dar gūdesnį anapusybės akordą, užgaudžiantį geltonoje spalio erdvėje - tokį garsų, kad ne tik aš bejėgiame vabzdyje, bet net ir mano valdovais save laikantieji manyje savo brolį pamatytų.
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Julius/Brigita“
