Velykos. Jėzus ir vėl atpirko pasaulį, į tolydžio šiltėjančius saulutės spindulius, į šviežutėlius sodria žaluma trykštančius medžių pumpurus, į paukščių balsus ir žmonių žvilgsnius įliedamas meilės, šventumo, amžinybės...
Laukėm šios didžios dienos, minėdami biblinius įvykius, drausmindami save pasninku, mąstydami apie Eucharistiją - didžiausiąją iš dovanų žmonijai - galimybę Kristaus kūnu ir krauju apsiginti nuo mirties, ištrūkti iš amžinosios tamsos.
Be abejonės, Velykos - svarbiausia krikščionybės šventė, išlukštenanti tikėjimo paslaptį, praskleidžianti gyviesiems skirtąją širmą, už kurios - nepalyginti didesnis ir laimingesnis pasaulis, nei akimis kliaudamiesi manėme esant. Šventė, skelbianti, kad sielų nemirtingumas - jokiu būdu ne vien graži metafora, kad Tvėrėjo nesame nei pamiršti, nei nurašyti, kad Jam tikrai rūpi - Jis tikrai dalyvauja žemiškuose mūsų gyvenimuose.
Tačiau būtent Velykos reiškia ir didžiausią išbandymą mūsų tikėjimui - juk iki jų, iki Atpirkėjo pasmerkimo myriop tikėti buvo nepaprastai lengva: apie anapusybę patikimai liudijo Jėzus, apie nežemišką jo prigimtį -
apaštalai, apie jo darbus - minios pagydytųjų, praregėjusiųjų, atsivertusiųjų...
O štai Velykų pasėtas išbandymas žmonių tikėjimui - klausimas, ties kuriuo suklupo net apaštalai: „Vis dėlto prisikėlė ar neprisikėlė?“ Argi tikėjo Marija Magdalietė kūnų prisikėlimu, prie kapo verkdama: „Paėmė mano Viešpatį, ir nežinau, kur jį padėjo“? Argi nuoširdžiai tuo tikėjo mokiniai, jei net sutikę Jėzų po prisikėlimo (kelyje į Emausą; prie laužo ant ežero kranto) jo nepažindavo?
Vartau štai ką tik numargintą, dar šiltą Velykų kiaušinį rankoje ir kaip per kiekvienas Velykas pavydžiu apaštalams, kad jų abejonės dar jiems gyviems esant buvo išsklaidytos. Ypač Tomui, turėjusiam galimybę, įkišus pirštą, patikrinti prisikėlusio Jėzaus žaizdų tikrumą - štai jam, visiems tiems, galėjusiems su prisikėlusiu Atpirkėju drauge valgyti, jį liesti, kalbėtis juk nebuvo palikta galimybė netikėti.
O štai mes ir velkame tą klausimą tūkstantmečiais, tarsi kuprą, skęsdami abejonėse kasdieniu pasauliu, įprastais jo dėsniais tikėdami kur kas labiau nei Biblijos tvirtinimais.
Argi aš pats, Prisikėlimo šventimu vos paliudijęs savąjį tikėjimą, tuoj po Velykų negrįšiu vėl prie XXI amžiaus tiesų, „nenuneigiamų“ mokslo argumentų, tvirtinančių, kad joks fizinį svorį turintis žmogus vaikščioti vandens paviršiumi negali, kad duonos padauginimo galimybę šio pasaulio dėsniai kategoriškai paneigia, kad mirusio kūno prikelti gyvenimui paprasčiausiai neįmanoma?..
„Tad ar prisikėlė?“ - klausiu savęs balsu, o iš saujos į saują mėčiojamas margutis staiga išsprūsta ir krinta žemyn...
„Prisikėlė“, - atrėžiu savajam netikėjimui, stengdamasis, kad manajame balse neliktų nė šešėlio abejonės. Ir matau, kaip sveikutėlis kiaušinis minkštai įsmunka į kailinę žmonos šlepetę, atsitiktinai gulėjusią po stalu ant kietų plytelėmis klotų virtuvės grindų.
