1 nuotr.

Rolandas Paksas

Pastarosiomis dienomis turėjome retą galimybę neišeidami iš namų, tiesiogiai, be propagandinių interpretacijų pažvelgti į Vengriją. Lietuvos televizijos kultūros kanalas skyrė nemažai eterio laiko transliacijoms iš Budapešto, čia vykusiam pasaulio plaukimo čempionatui, kuriame buvo gerinami planetos rekordai, gerai pasirodė lietuviai.

Pilnutėlės žiūrovų tribūnos, įvairiausių tautybių žmonės, valstybių vėliavos, moderniausios skaitmeninės technologijos, aukščiausių standartų organizacija, puikios sąlygos sportininkams rodo, kad Vengrija visada yra verta pasitikėjimo ir sugeba puikiai pasiruošti pasaulinio lygio sporto varžyboms.

Čia nuolat vyksta reikšmingi Senojo žemyno aukštosios kultūros renginiai. Sostinė Budapeštas jau ne tik laukia būsimo Europos futbolo čempionato batalijų, bet ir yra pasirengusi antrą kartą istorijoje, 2020 metais, priimti didžiulį pasaulinio masto bažnytinį susirinkimą - Tarptautinį eucharistinį kongresą.

Žvelgiant į praeitį, manau, šių dienų jaunimui jau nebūtų toks trokštamas dalykas (kaip buvo mūsų kartai) stovyklauti prie Balatono ežero - vieno didžiausių vandens telkinių Europoje. Turbūt dabar mažai ką sužavėtų ir roko grupės „Omega“ vengrų kalba atliekama baladė „Mergina su perlų plaukais“, dėl kurios 69-aisiais iš proto kraustėsi visas progresyvaus pasaulio jaunimas. Kažin, ar dabartinius paauglius labiau nustebintų, ar prajuokintų Tenkešo miklumas, dorojant nevykėlius austrų kareivius, vadovaujamus Habsburgų pulkininko barono Eberteišteino, aštuonioliktojo amžiaus vengrų kaimiečių pasipriešinimo kovose. Mūsų jaunystės laikų romantišką istoriją atmintyje neišdildomai yra įrėžęs daugiaserijinis filmas „Kapitonas Tenkešas“, anais laikais rodytas per televiziją kiekvienų moksleivių vasaros atostogų metu.

Vertybės pasikeitė. Susidaro įspūdis, kad šiandien Lietuvoje būtų kur kas ramiau gyventi, jeigu visuomenę pasiektų kuo mažiau tikrų žinių ir iš Vengrijos. Priešingu atveju galėtų kilti tik nesusipratimai ir daugybė klausimų, kurie būtų labai nemalonūs mūsų vadinamajam politiniam elitui. Todėl tikrovės geriau „nematyti“.

Priešingu atveju mūsų politikos viršūnės turėtų būti neištikimos ir „išduotų“ Briuselio komisarų draugiją, kuri yra pasidariusi itin alergiška tiems politiniams procesams, vykstantiems Vengrijoje nuo 2010 metų. Viskas kardinaliai ėmė keistis šioje Europos Sąjungos narėje, kai į valdžią buvo išrinktas Viktoras Orbanas su bendraminčiais, iš esmės pasukęs šios Karpatų baseino valstybės politikos kompasą prieš tiesmuką eurobiurokratų diktatą.

Kaip galėjo atsitikti, kad „nacionalistas ir demagogas Orbanas“, vis stipriau pliekiamas Briuselio politikos vidutinybių ir ignoruojamas jų sekėjų, vos perėmęs Vengrijos valdžios vairą, sugebėjo sukurti valstybę, kuri, galima drąsiai sakyti, yra Europos tautų viltis?

„Stipri tauta ir stipri šalis negyvena kažkieno pinigais“, - sako premjeras V.Orbanas. Tokį pasakymą mums, lietuviams, galima suprasti ir tiesiogiai. Vengrijos nacionaline valiuta išlieka stabilus forintas.

Kad ir kaip nesinorėtų to pripažinti, Lietuvos politikos formuotojų laikysena Vengrijos atžvilgiu yra gana priešiška. Nevalingai iškilus atmintyje gėdingam akibrokštui, kai mūsų šalies politikos „elitas“ nesurado laiko susitikti su Vengrijos ministru pirmininku V.Orbanu, prieš keletą metų Vilniuje lankiusiu čia tarnaujančius savo karius, darosi nejauku.

Europos Komisija kone kiekvienu atveju irzliai reaguoja į tvirtą V.Orbano laikyseną ir politikos principus.

Ar gali Vengrijos lyderio kritika patikti didžiųjų Europos Sąjungos valstybių politiniam elitui, kuris ganėtinai yra atitrūkęs nuo savo žmonių, ir būti priimtina vadinamojo filantropo Džordžo Sorošo (George Soros) aljansui, nukreiptam prieš tautų Europą? V.Orbanas yra gerokai sujaukęs Dž.Sorošo planus prie Vengrijos pietinių sienų uždarydamas migrantų sausumos kelius, vedančius į Europą.

„Per ateinančius dešimtmečius pagrindinis klausimas bus toks: ar Europa išliks europiečių žemynu? Ar Vengrija išliks vengrų šalimi? Ar Vokietija liks vokiečių šalimi?“ - retoriškai klausia V.Orbanas.

Ar Lietuva iš viso išliks, jeigu nebus sustabdyti destruktyvios politikos procesai, migrantų invazija ir tautos išsivaikščiojimas?

Suprantama, kad beveidei Briuselio biurokratijai toks klausimas visiškai nėra svarbus ir negali patikti. Nors pabėgėlių integracijos politika patyrė visišką nesėkmę, ji ir toliau yra bandoma įgyvendinti, nepaisant realios grėsmės visai Europos kultūrai.

Šiandien Višegrado šalys yra bene vienintelė atsvara siautėjantiems Briuselio komisarams ir senųjų Europos Sąjungos valstybių viršūnėms. Pasak Vengrijos lyderio V.Orbano, „Varšuva, Praha, Bratislava ir Budapeštas kalba vienu balsu. Tai puikus pasiekimas, nes tai yra šalys, kurios savo charakteriais yra labai skirtingos. Entuziastingi lenkai, visada atsargūs čekai, blaivūs slovakai ir romantiški vengrai gali kalbėti ta pačia kalba“.

Galima tik apgailestauti, kad Lietuvos tarp jų nėra, nes iš esmės skiriasi mūsų politinio isteblišmento požiūris į tautą ir valstybę. Žodžių junginys „stipri valstybė“, vertinant dabartines Lietuvos politikos tendencijas, greitai gali virsti tam tikra prasme oksimoronu - žodžių, kurių reikšmės prieštarauja viena kitai, junginiu.

Šiandien Vengrijos bendrasis vidaus produktas auga dvigubai sparčiau nei Europos Sąjungos vidurkis. Vengrijoje dirba ir moka mokesčius keturi milijonai keturi šimtai tūkstančių žmonių. Šalis suteikia darbą visiems norintiems dirbti.

Tuo metu situacija Lietuvos darbo rinkoje labai sudėtinga, nepaisant visų valdžios pastangų retušuoti tikrąją padėtį. Ką jau kalbėti apie miestelius ir kaimus. Vidutinis darbo užmokestis Vengrijoje šimtu eurų didesnis nei Lietuvoje. Europos Sąjungoje pagal disponuojamų pajamų diferenciaciją Lietuva yra įsitvirtinusi paskutinėje vietoje. Pagal paramą, gaunamą iš Europos Sąjungos, Lietuva praktiškai atitinka Europos Sąjungos vidurkį, tačiau pagal tos paramos panaudojimo efektyvumą esame paskutiniai - vengrai smarkiai mus lenkia.

Vienas labiausiai globalaus neoliberalizmo politikos apologetų kritikuotų V.Orbano sprendimų buvo siekis valstybei susigrąžinti strateginių energetikos ir bankininkystės sektorių kontrolę, išlaikyti nacionalinę žiniasklaidą.

Jeigu palygintume situaciją Vengrijoje ir Lietuvoje, mūsų reikalai būtų kur kas prastesni: nacionalinė valiuta litas sunaikintas, praktiškai visas bankų sektorius perduotas skandinavams, energetikos sektoriaus ir nacionalinės žiniasklaidos santykį su valstybe bei nacionaliniu kapitalu apibūdinti būtų keblu: įtakingiausią Lietuvos žiniasklaidą yra perėmęs užsienio kapitalas.

Vengrijos ateitį šiandien kuria dešimties milijonų piliečių bendruomenė. Vienas strateginių V.Orbano vadovaujamos vyriausybės prioritetų yra šalies demografinė situacija. Visų pirma palankios aplinkos šeimai sukūrimas. Šeimoms skatinti Vengrija skiria didžiules pinigines lėšas.

Vengrai nusprendė šiuos finansinius išteklius kaupti tarptautinių bendrovių pelno specialių mokesčių fonde ir teikti piniginę paramą šeimoms, auginančioms vaikus. Metinės sumos, kurios yra sukaupiamos fonde, išties įspūdingos: vien iš bankų sektoriaus vengrų šeimų reikmėms suplaukia 272 mlrd. forintų (beveik 1 mlrd. eurų). Kartu su tarptautinio kapitalo bankais šį mokestį moka ir draudimo korporacijos, energetikos įmonės, telekomunikacijų bendrovės. Kasmet fondas sukaupia 500 mlrd. forintų (apie 1 mlrd. 800 mln. eurų) biudžetą, jis paskirstomas tiesioginėms išmokoms šeimoms, auginančioms vaikus, nemokamam vaikų maitinimui mokyklose, vadovėliams, mokymo priemonėms ir tėvų būsto pašalpoms.

Neabejoju, kad finansinis visuomenės ir valstybės solidarumas bei investicijos į vaikų gerovę yra teisinga kryptis kuriant vengrų tautos ateitį. Lietuvoje net prabilti apie panašų fondą šiandien būtų donkichotiškas žygis.

Vengrija buvo pirmoji, Europos Sąjungoje iškėlusi nacionalinės politikos prioritetą ir nepabūgusi mesti iššūkį globalizacijos revoliucijai. Sakau „revoliucijai“, nes ši vienodumo, vertybių sumaišymo, tautų kultūros ir tikėjimo tradicijų naikinimo banga Europoje gali sugriauti viską, kas taip sunkiai krauju ir prakaitu buvo sukurta.

Dabartinė V.Orbano vyriausybė yra labiausiai krikščioniškos demokratijos principus įkūnijusi vyriausybė Europoje. Kur kas sudėtingiau būtų apibrėžti Lietuvos politikos idėjines vertybes - tiek jau to...

Jeigu šiandien atsiverstume Lietuvos ir Vengrijos konstitucijas, pirmiausia turėtume pastebėti vieną esminį skirtumą, kurį lietuvių tautos konstitucijos kūrėjai yra praleidę. Vengrų tautos pagrindiniame įstatyme yra sakralus įrašas: Dieve, laimink Vengriją.