13 nuotr.Tikrojo Sąjūdžio kūrėjo, filosofo, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Romualdo Ozolo mintys nepavaldžios laikui. Puikiausio valstybės stratego gyvybė užgeso 2015-ųjų balandžio 6-ąją, tačiau jo įžvalgos gyvos ir šiandien.
Kovo 11-osios proga siūloma perskaityti R.Ozolo žodžius apie laisvę, ir svarbiausia, jai tenkančią atsakomybę. (Ištraukos iš R.Ozolo kalbos, sakytos 2013 m. kovo 22 d. Vilniaus mokytojų namuose.)
Neatsakinga laisvė šiandien jau subrandino savo vaisius: nežinau, kiek mūsų, vos sugrįžę iš Baltijos kelio, susikrovė lagaminus ir patraukė į oro uostus, bet išsivaikščiojimo procesas po laisvės vėliavomis prasidėjęs dar tada, šiandien iššlavė ne mažiau kaip milijoną žmonių, Lietuvą kasmet sumažindamas dar vienu rajoniniu miestu. Kai kurios vietovės Aukštaitijoje ir Dzūkijoje virto dykromis, mirusiomis teritorijomis. Vienas iš to milijono įsikuria vienoje iš Ispanijos salų, kur daug saulės ir vėjo, o ne Lietuvos lapkričio debesų. Kita meta karjerą netgi Londono banke ir imasi pokerio, mat esama tokių senų turtingų lošėjų, kurie gera valia pralošinėja gražioms mergaitėms. Trečiam visai gera Norvegijos fermose auginti lašišas.
Gera su savo laisve ne tiktai šitiems ir kitiems panašiems - gera ir Lietuvos valdžioms, nes kur gi jos dėtų tą milijoną, jeigu jis būtų Lietuvos bedarbiai? Vienas premjeras tai yra formulavęs kaip principą: laisvę išvažiuoti išsikovojom. Tai visiškai priimtina ir Vakarų sąjungai - jai nereikia Lietuvos valstybės, jai reikia lietuvių darbo jėgos. Teritoriją, kurios vardas dar Lietuva, administruoti reikia, tačiau nacionalinės valstybės kaip principo Lisabonos sutartyje (iš esmės - ES Konstitucijoje) nėra.
Nė viename iš šių lygmenų Lietuvos valstybės nėra. Laisvė, kurią mes išsikovojom, tapo negyvenimo savo valstybėje tikrove - tikrove, kurios ir reikalauja šiandieninė vienmatė sąmonė ir kurią juridiškai aprobuoja ją konstruojantieji. Klausimas, kurį mums, atsidūrusiems laisvosios rinkos kapitalizme, primetė masinę vienmatę sąmonę išugdęs bolševikinis totalitarizmas, yra toks: ar panorėsime mes, kiekvienas iš mūsų, apsispręsti gyventi savo valstybėje, turėti tikrą valstybę?
***
Vakarai, nuostabieji Vakarai! Gyventi Amerikoje, gyventi kaip Švedijoje! Laisvės siekiniai buvo perdėm konkretūs. O ką konkretaus mes žinojome apie tuos Vakarus, apie Europos Bendriją, kuri egzistavo jau kaip visiškai apibrėžta supranacionalinė organizacija, per mūsų Atgimimą pajėgusi operatyviai persiorganizuoti į Rytų Europą priglobti susivokusią Sąjungą? Nieko.
Tai, kad stojimo į Europos Sąjungą referendumo balsus reikėjo pirkti alumi ir skalbimo milteliais, kalba bent jau apie instinktyvų ES projekto problemiškumo suvokimą. Tačiau problemas viešojoje erdvėje artikuliuoti bandantys balsai buvo be ceremonijų slopinami, tuo pat metu vykdant milijardinę Europos Sąjungos projekto propagandą, žinantiesiems primenančią permanentinę Tarybų Sąjungos kaip laimės ir ateities šalies ideologinio aukštinimo kampaniją. Visa tai jau tada nedviprasmiškai rodė totalitarinius ES organizatorių polinkius.
Ar galėjo būti kitaip? Juk iš esmės nuo pat pradžių Bendrijos projektas buvo paremtas marksistiniais kosmopolitinio vienijimosi principais, tokiais pat, kaip ir internacionaliniai maskviškės sąjungos principai, tik čia dar buvo kalbama apie tautines integruotas respublikas, ant kurių didžiausia dalimi ir suklupo raudonieji. Mėlynieji tokios klaidos negalėjo sau leisti iš pat pradžių, ir ES Konstitucijoje tautos kaip subjekto nebeliko išvis, liko nominalios valstybės. Kad integracija vyktų dar sklandžiau, eliminuotas europinės kultūros istorinis pamatas - krikščionybė. Dar Bendrijos laikotarpiu Europa į nepriklausomybę besiveržiančias Europos rytines tautas pasitiko ir idėjiškai, ir politiškai, ir juridiškai pasirengusi priimti tik besąlygiško paklusimo Vakarams režimu - pagal visiškai imperinį projektą. Bet kodėl vis dėlto visi išsivadavusieji be žado traukė į mėlynosios anakondos nasrus? - buvo užhipnotizuoti, nuvarginti, kaip nostalgija patobulinton imperijon traukė masinė bandos sąmonė?
Dabar jau galima kai ką pasakyti: mes visiškai nežinojome ir nesupratome išsvajotųjų Vakarų gyvenimo būdo ir kultūros.
***
Mūsų nepriklausomybės aušroje žmogaus teisės Vakaruose jau buvo virtusios juridizuotomis mažumų teisėmis, kurių visuma dabar jau pretenduoja į savo grynąjį pavidalą - menševizmą (mažumizmą).
1979 metais Britanijos ministre tapus Margaretai Tečer, o 1980-aisiais - JAV prezidentui Ronaldui Reiganui, dvi toną pasaulio ekonomikos raidai duodančios valstybės sukūrė neoliberalistinį globalios ekonomikos juridinį pamatą, tapusį ir Europos Bendrijos ekonomikos generaline raidos kryptimi. Kaip ji veikė ir veikia pas mus, bendrais bruožais yra žinoma: Lietuva taip išsiprivatizavo, kad ir nafta parduota užsienio firmai, nors žemės gelmių turtai pagal Konstituciją priklauso tautai ir tik ji referendumu gali leisti ką nors su jais daryti. Tas pat daroma su skalūnų dujomis. ES planuoja privatizuoti net gelmių vandenis. Matyt, dekonstrukcijos procesai kai kam atrodo nepakankamai radikalūs ir gilūs. Ekonomikos išvalstybinimas šoko terapijos būdu buvo viena iš didžiosios dalies Lietuvos žmonių nuskurdinimo priežasčių, socialinės nelygybės ir neteisybės, elito ir prastuomenės suformavimo sąlygų, bendruomeniškumo degradavimo ir visapusiško nusivylimo prielaidų.
***
Dar Sąjūdžio laikais kalbėjome, kad kelias į Nepriklausomybę bus sunkus - reikės fiziškai pajusti laisvės ribas, kad laisvę subalansuotume kaip nepriklausomybę, t. y. atsakingą laisvę, laisvę ne tik sau, bet ir kitam, kiekvienam bendruomenės žmogui. Tačiau nemanėm, kad bus taip sunku. Galvojom - pakaks netgi daiktais mintijančiam lietuviui atsiremti į Ispanijos pakrantę kaip laisvės ribą, laisvės atsikąsti ne kaip svajonės, o kaip tikrovės, ir mes vėl susirinksim namo. Nemanėm, kad ten, toje laisvės padangėje, mumis bus naudojamasi tik kaip darbo jėga, preke, kaip antrarūšiais.
Dar labiau nemanėm, kad daugumai šitai pasirodys visai priimtina, netgi patiks.
