1 nuotr.Tai, kas pastaruoju metu vyksta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto bei Lietuvos nacionaliniame dramos teatruose, yra nenormalus reiškinys.
Lietuvos teatro bendruomenė patyrė šoką, situacija įnešė nerimo, nepasitikėjimo Kultūros ministerijos atsainiu požiūriu reaguoti, išgirsti tuos, kurie su dideliu vežimu traukia ir taip mažai finansuojamą kultūrą bei jos scenos meno žmones, kurie dienomis, naktimis dirba dėl žiūrovų, dėl aukšto lygio meno būti įvertintiems ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Nežiūrint į tai, iki šiol Vyriausybė, Kultūros ministerija niekaip nesugeba aktoriams, meno darbuotojams kardinaliai didinti atlyginimų.
Klausiu, kur yra ministerijos pavadinimas - kultūra? Kur jūs jį pametėte? Visa ši neišmokta nepagarbos pamoka nuneša į teatro istoriją, į prieš trisdešimt metų Valstybinio teatro griūties momentus, kai teatrui vadovavo talentingas teatro režisierius Jonas Vaitkus.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę įvyko didelės ir skausmingos permainos Valstybiniame dramos teatre, kai režisierius, teatro vadovas Jonas Vaitkus atleido visą plejadą žinomų tos kartos aktorių, tokių kaip Henrikas Kurauskas, Audris Chadaravičius ar neseniai Anapilin išėjęs Vytautas Tomkus ir kt. Tuo metu aktorius V.Tomkus išėjo ir, nusižeminęs prie teatro stiklinių durų po trimis mūzomis, kurios panašios į vienuoles, kaip sako turistai, valė tiems patiems žiūrovams batus, kad šeima turėtų iš ko duoną valgyti.
Į administracijos pokyčius negali būti įtraukti jautrūs teatro žmonės: aktoriai, režisieriai, scenografai ar net patys teatro darbuotojai.
Dabar istorija kartojasi. Manau, kad čia vėl nepasimokė Kultūros ministerija ar net ministras, kuris atsisakė priimti žinomas Lietuvos asmenybes kalbėtis apie iškilusius konfliktus. Juk Kultūros ministerijai yra pavaldžios abi įstaigos - ir Lietuvos nacionalinis dramos teatras, ir Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Su jomis jis turi kalbėtis.
Kokią funkciją iš tiesų atlieka ministerija: ar tik pinigus dalija ir konkursus rengia, ar ir teikia žmogišką pagalbą? Manau, kad iš ministerijos pusės turi būti ir teisingas požiūris į kultūros bendruomenę, juk ministerija pavadinta „Kultūros ministerija". Įstaiga galėjo ir vis dar gali sukurti darbo grupę, joje, vykstant nelengvoms diskusijoms, gali būti ir mediatorius, kol situacija nėra negrįžtamai sugadinta.
Taip, vieni susitaiko, kiti sunkiau. Štai buvęs Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas, kuris, pasirodo, keistomis aplinkybėmis atleistas, paliko pareigas su neteisybės nuoskauda, išėjo ramesnis nei dabartinis vadovas Jonas Sakalauskas. Tikslių priežasčių kol kas ir pats dabartinis vadovas neatskleidžia, kol kas girdime nuoskaudas, bet, kaip matyti iš abiejų pusių užuominų ir pasisakymų, yra reikalingas kultūringas dialogas, kurio, deja negirdėti iš pačios ministerijos.
Tiesa, tarsi kažkas sako, kad bando, bet nepanašu, kad tai veikia. Ko gero, visos pusės nori daugiau aiškumo, viešumo. Taip, kaip norėjo ir dramaturgas Marius Ivaškevičius, dar esamas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas J.Sakalauskas ir kiti kūrybiniai darbuotojai.
Sveikintinas yra dalykas, kad laimėjusi būsima Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vadovė Laima Vilimienė parodė norą susitikti su artistais, darbuotojais ir išgirsti jų nerimą bei lūkesčius. Tai kultūringas pavyzdys, gerbiamas kultūros ministre.
