LR Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžio metu komiteto pirmininkas Artūras Žukauskas pareiškė: „Aš nežadu kviesti žmonių, kurie žviegia, kad negalima tvirtinti Stambulo konvencijos, kuriems nepatinka, kad ten kažkurioj vietoj pasakyta apie socialinę lytį. Su tokiais žmonėmis šnekėti tas pats, kaip su plokščios žemės šalininkais".
1 nuotr.
Pasakė, na ir ką ? O gi iš esmės nieko, tylu, viskas gerai..
Įsivaizduokime, kad koks nors kitas komiteto pirmininkas būtų taip pasakęs apie šios liūdnai pagarsėjusios konvencijos šalininkus. Manyčiau, kad triukšmas užgožtų Covid 19 temą.
Kur dabar dingo mūsų „demokratijos sargai", nevengiantys pamokyti kitus? O juk tokį elgesį galima vertinti kaip pažeidžiantį demokratines vertybes bei galimai pažeidžiantį Seimo nario priesaiką „..sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei".
Savo pasisakymu komiteto pirmininkas viešai pažemino daugelį krikščioniškas vertybes puoselėjančių Lietuvos žmonių. Pažemino ir žymios dalies mokslo žmonių nuomonę. Priminsiu, kad 2018 metais Lietuvos Mokslų akademija yra aiškiai išsakiusi savo nuomonę pasisakiusi apie socialinės lyties „moksliškumą".
Ar šiems krikščioniškas vertybes puoselėjančių žmonėms draudžiama manyti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja teisę piliečiams laisvai išsakyti savo mintis, jog ši konvencija remiasi ideologiniu požiūriu į lytį ir lytiškumą ir selektyviai vertina šiuolaikinio mokslo diskusijas apie žmogaus elgesį. Ar jie negali išreikšti nuogąstavimo, kad Stambulo konvencija prieštarauja LR Konstitucijai, kuri užtikrina įsitikinimų ir žodžio laisvę bei dorovės srityje užtikrina tėvams teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Akivaizdu, kad Stambulo konvencijos ratifikavimas nesuteikia jokių naujų įrankių smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijai ir šalinimui Lietuvoje. Be to ji remiasi „išmąstymu", kad smurto priežastis tik VYRAI. Ar tikrai visi laikantys save vyrais taip galvoja?
Sunku tokius komiteto pirmininko pasisakymus vertinti kitaip, nei išpuolį prieš tikėjimo laisvę, kyla pavojus, kad tai gali tapti pavyzdžiu diskriminuojant kitaip manančius švietimo ir mokslo darbuotojus, diskriminuojant tėvų teisę auklėti vaikus pagal įsitikinimus.
Ar ši tema nedomina mūsų „demokratijos sargų"? Ar mes pereisime prie „selektyvaus" demokratijos taikymo?
