Režisierius Raimundas BANIONIS: Laisvė amžinai slysta mums iš rankų

Žinomas kino, teatro ir televizijos režisierius Raimundas BANIONIS, vakar sutikęs 65-ąjį gimtadienį, sako smarkiai nusivylęs žmonija, kuri liovėsi domėjusis, kas vyksta žmogaus viduje. Savo nemariame filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio" (1990) jis pateikia aštuntojo dešimtmečio atmosferos pulsavimą, jaunosios kartos laisvės alkį, be abejo, turėjusį tam tikros įtakos ir R.Kalantos savimonei.

- Tų pačių metų dokumentiniame filme „Fontanų vaikai" jūs pasakojate R.Kalantos susideginimo istoriją, kalbinate liudininkus, fiksuojate menininkų Jono Jurašo, Modrio Tenisono reakciją...Vienas iš Romo brolių pasakoja, kaip lemtingą dieną Romas nueina į pirtį, o grįžęs prisipila trilitrinį stiklainį benzino ir išeina sau...

Kadre matome Romo ranka parašytą sakinį „Dėl mano mirties kalta tik santvarka"...

- Prieš porą dienų dar pasižiūrėjau šitą filmą, matau, kad daug ką reikėjo kitaip daryt, bet tuo metu skubėjome įamžinti Kalantos atminimą per žmones, juk šiandien didumos jų jau nebėra tarp gyvųjų...

- „Fontanų vaikus" turėtume laikyti savotiška vaidybinio filmo „Vaikai iš Amerikos viešbučio" preliudija?

- Ne visai. Kai Raudonėje filmavau juostą „Neatmenu tavo veido", Vilniuje prasidėjo atgimimo mitingai ir man spontaniškai kilo mintis, kad galų gale turiu be Ezopo kalbos pasakyt, ką mes galvojam apie mus, mano kartą, gyvenimą. Kreipiausi į savo kurso draugą Maciejų Drygą, abu Maskvoje buvome baigę VGIK'ą, jis gerai rašė scenarijus. Beje, po to, kai parašė scenarijų, jis susuko dokumentinį filmą apie lenko Ryšardo Sivieco (Ryszard Siwiec), protestuojančio prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją, susideginimą Varšuvos stadione ir laimėjo Europos kino akademijos apdovanojimą kaip geriausio dokumentinio filmo autorius.

Tada buvo toks metas, kai niekas nežinojo, kuo tas dvasinis pakilimas baigsis, cenzūros nebuvo. Jis pradėjo rinkti medžiagą: surado žmonių iš tos epochos - „Fontano vaikų". Fontanas buvo Kauno muzikinio teatro skverelyje. Pamačiau tuos žmones ir sakau, darom staigiai dokumentinį, užfiksuojam tuos žmones. Mes puolėm filmuoti neturėdami jokios koncepcijos. Maciejus tuo metu jau baigė rašyti scenarijų vaidybiniam filmui. Bebaigiant dokumentinį mums sako: yra pinigų, imkit ir darykit meninį filmą. Paprašiau Andriaus Šiušos užbaigti dokumentinį, o pats ėmiausi vaidybinio - „Vaikai iš Amerikos viešbučio". Maciejus į scenarijų įtraukė daugybę tikrų faktų (Džageris tikrai buvo mano jaunystės draugas, Girstutis tikrai yra upė po žeme ir pan.) Taip idėja iš dokumentinio filmo išplaukė į vaidybinį.

- Nors sakoma, jog vaizdas sensta greičiau nei žodis, „Vaikai iš Amerikos viešbučio", kur vidinė ašis yra laisvė, sako ką kita...

- Šitas filmas gana dažnai rodomas iki šiol ir peržiūrose, ir kabelinėse televizijose, tai žinau pagal gaunamą autorinį atlygį. Prieš keletą metų Katedros aikštėje jį stebėjo apie penki tūkstančiai žiūrovų. Šiomis dienomis Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento prie Krašto apsaugos ministerijos organizuotose peržiūrose Lavoriškėse ir Dieveniškėse žiūrovų irgi nestigo. Juosta po restauracijos labai geros kokybės, viskas matyti, anksčiau vietomis buvo visiška naktis. Pagal KAM programą filmas dar bus rodomas ir Medininkuose.

- Kokių klausimų sulaukiate po filmo demonstravimo?

- Jaunimas daugiausiai apie tą epochą klausinėja, nes jie nežino tarybinių laikų ir nesupranta, kodėl sovietmečiu buvo negalima nešioti ilgų plaukų, groti gitara, klausytis užsienio muzikinių grupių...

- R.Kalantos amžininkų teigimu, jis tikėjo, kad Lietuva bus laisva. Jums pačiam atgauta laisvė dar kelia kokių nors klausimų?

- Ir šiandien mums tenka kovoti už vidinę laisvę, kuri amžinai mums slysta iš rankų. Juk amžinai atsiranda tų, kurie nori uzurpuoti mūsų suvokimą apie gyvenimą ir pasaulį. Juk ir šiandien baisu kažką pasakyti ne taip, tiesa? Sunku išsitarti, kad su siaubu laukiu, jog, sakysim, praeis pora metų ir pasaulinio lygio lyderiai taps (neduok, Dieve) kokiais nors uzurpatoriais...

- Kiti su siaubu žiūri, kas vyksta Lietuvoje, gyvenančioje, regis, vien pagal Ukrainos dienotvarkę...

- Žinot, buvo toks reikalas: planuojamoje konferencijoje Seime buvo sumanyta aptarti kultūros būseną ir, be abejo, kritikuoti jos negerbiančią valdžią. Konferencijoje ketinau dalyvauti ir pats. Bet kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, tiek aš, tiek kiti suinteresuotieji, atsisakėme šitos idėjos, nusprendę, kad dabar ne laikas mušti valdžią. Dar nebuvo nei Bučos, nei griuvėsiais paversto Mariupolio, bet sutartinai nutarėme, kad kol kas reikia patylėti, nes yra baisesnių dalykų. Tikrai su siaubu galvojome, kas bus, jeigu Putino kariuomenė užpuls Lietuvą. Dabar net pasidžiaugiame, kad turime suskystintų dujų terminalą, nors vienu metu ir keiksnojome buvusią valdžią, kuri kažką ne taip padarė. Matyt, ne be pagrindo keiksnojome, tačiau dabar ne laikas suvedinėti sąskaitas.

- Dabar laikas atpalaiduoti jai rankas, kitaip tariant, suteikti visišką veiksmų laisvę?

- Man patinka karo pradžioje iš Maskvos pabėgusio režisieriaus Aleksandro Rodnianskio mintis. Apie jį ir jūs tikriausiai būsite girdėjusi: jis prodiusavo didelio populiarumo sulaukusią „Devintąją kuopą" bei vieną garsiausių pastarojo meto rusų kino kūrėjų juostų apie Putino Rusiją - Andrejaus Zviagincevo „Nemeilė".

Taigi jis, matydamas, kaip Ukrainoje masiškai pervadinamos gatvės, negailint nei Tolstojaus, nei Puškino, yra sakęs: „gal ne visiškai jiems pritariu, bet aš juos suprantu". Ir pridūrė dabartinėje situacijoje jiems nieko negalintis pasakyti, tačiau po kiek laiko, matyt, turėsią apie tai padiskutuoti. Mano pozicija irgi tokia. Paprastai buitinio konflikto atveju nebūna kalta tik viena pusė, tačiau, kai atsisuki į Ukrainą, matai tik vieną kaltąją pusę.

Tą, kuri atėjo žudyti. Vienas žmogus prisipažino turįs kitą požiūrį, nes iš patirties nemėgsta ukrainiečių. Vadinasi, jei tau nepatinka žmogus, jį žudyti galima? - paklausiau.

- Filme „Vaikai iš Amerikos viešbučio" skamba Fausto Latėno daina, joje yra žodžiai „kaip skauda viduj, kaip skauda"... Po stipraus ir įtaigaus filmo „Purpurinis rūkas", vertusio apmąstyti ir atgailą, ir keršto dėl praeities žaizdų kainą, jums viduj nebeskauda?

- Negaliu daryti bet ką, aš noriu padaryti filmą, kuris būtų įvykis. Tiesą sakant, šiuo metu esu šiek tiek pasimetęs, nes man rūpimų temų ratas šiandien nelabai paklausus. Štai šešioliktame amžiuje Šekspyrą kankino klausimai, iš kur kyla tironai, kas vyksta žmogaus dvasioje, kad jis tampa pasiruošęs žudyti ir ima žudyti vieną po kito savo tikrus ar įsivaizduojamus priešus kaip „Makbete", žmonos paakintas. Šekspyras nežinojo atsakymo ir įvedė į tragediją tris Laumes - tik taip tegalėjo paaiškinti tamsiųjų jėgų pradą žmoguje. Prieš penkis-šešis šimtus metų žmonija kankinosi ieškodama atsakymų į šiuos svarbiausius klausimus, o šiandien jie didumos buvo nustumti į šalį, kaip pasenę atgyvenę ir neįdomūs.

Na, žmogų tyrinėja psichologija, biologija, antropologija, filosofija, tačiau, mano įsitikinimu, menas vienintelis tegali įlįsti į jo slėpinius ir bent jau parodyti visuomenei, kad jie tokie yra. Na, o suradus bandyti suprasti arba net paaiškinti; jokia medicina, jokia chemija šito padaryti negali. Man labai gaila, kad dvasiniai ieškojimai kūryboje neskatinami, ir net, drįstu taip pasakyti, visais būdais šachuojami, nors iš tikrųjų rojaus ir pragaro žemėje priežastis yra žmogus. Galbūt dėl to mes dvasiškai ir netobulėjam, nes vis mažiau domimės žmogumi.

Galbūt dėl to ateina XXI amžius, ir mes vėl pamatom kažką panašaus į 1945 metų konclagerius, vėl matom, kaip iš istorijos patalų prisikelia toks Putinas, ir niekas nebesupranta, kaip šitame amžiuje galėjo atsirasti toks tironas. Visas pasaulis blaškosi, ištempęs ausis klauso, ką jis tars, paleis atominę bombą ar nepaleis. Polinkį žudyti psichiatras gali aiškinti, ir neretai paaiškina tuo, kad žmogus vaikystėje patyrė vienokį ar kitokį smurtą. O jeigu ne? O jeigu jam patinka žudyti? Mano nuomone, 90 proc. žmogžudžių žudo būtent dėl to, o ne dėl to, kad valgyt neturi ko, arba kad tėvai blogai augino...

- O neregėtu žiaurumu garsėjantys rusų kareiviai?

- Apie rusus tikrai nemažai žinau. Mokiausi, filmavausi ten, mano geriausias draugas - rusas, bet jis iš tų keliolikos procentų rusų, kurie yra prieš Putiną. Kažkas negerai su ta tauta, ji neturi „stabdžių", jei išdarinėja tokius baisius dalykus. Kadaise buvau įsitikinęs, kad dėl daug ko Rusijoje kaltas Stalino režimas ir bolševikai, kurie išpjovė inteligentiją, kurių neišpjovė, pavertė emigrantais.

Bet aš prisimenu Samarą ir ten esantį labai gražų teatrą šalia alaus gamyklos, kur buvo verdamas „Žigulinis" alus; jį įkūrė olandas ar austras XIX amžiaus viduryje. Jis pastatė ne tik alaus fabriką, bet ir mokyklą, bendrabutį, pastatė ir teatrą. Paskui nusprendė, kad jam gana pinigo, perdavė biznį sūnui, o pats pradėjo keliauti po pasaulį, iš ten vežiojo dovanas Samaros kraštotyros muziejui ir iš viso paaukojo 1000 eksponatų. Kai, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, buvo paskelbtas Sausasis įstatymas, kelis dešimtmečius Samaroje gyvenęs verslininko sūnus buvo suimtas ir sušaudytas kaip Austrijos šnipas. Tėvas spėjo pabėgti.

Šiandien iš jo surinktos dovanų kolekcijos likę tik trys šimtai vienetų. Kiti dingo Rusijoje ir tai buvo iki bolševikų. Aš pradedu stipriai galvot, kad čia yra rusų tautos mentaliteto problema...

- Ir vis dėlto: kodėl menas, būdamas laisvas rinktis, ėmė bodėtis žmogaus?

- Ir ne tik Lietuvoje, tai globali problema. Šiandien varžomasi, kas gražiau pavaikščios ant ausų. Kokiam reikia būti neišprususiam, kad nuogybes ar keiksmažodžius pateiktum kaip meno avangardą, - visa tai jau buvo Lietuvoje ir, palyginti, ne taip seniai. Šitaip atradinėjamos amerikos, šitaip vienas prieš kitą puikuojasi šiuolaikiniai kūrėjai, kraipo uodegas kaip povai, o man neįdomu, nes visa tai mačiau, ir ką mačiau, buvo kur kas profesionaliau padaryta.

Užtat šiandien aš smagiai darbuojuosi serialų srityje; bijočiau nieko neveikt. Keturiolika mėnesių praleidau filmuodamas Rygoje. Nors gali laikyti tą laiką tremtimi ar emigracija, dėl karantinų sunkinusią kelionę namo, bet džiaugsmas buvo tas, kad per pandemiją turėjau darbo, susukau porą serialų. Na, o gegužės 20 dieną Lietuvoje pradedam filmuoti naują detektyvinį 12 serijų filmą „Mirtis Neringoje".