respublika.lt

„Respublikos“ archyvai: Gyvenimo užrašai. Mokytojai streikuoja

(0)
Publikuota: 2019 liepos 07 17:39:11, Sigitas GEDA, 2000 m. birželio 3 d.
×
nuotr. 4 nuotr.
Sigitas GEDA

Rugsėjo 16-ąją sueis 30 metų nuo pirmojo „Respublikos“ numerio. Nuo tos dienos, kai „Respublika“ davė pažadą skaitytojui ir garbingai jo laikėsi: ji buvo ir tebėra žmonių laikraštis. Šiandien, ko gero, vienintelis laikraštis, netarnaujantis nei valdžiai, nei partijai, nei pinigų klanui. Siūlome drauge pasklaidyti mūsų ir mūsų valstybės fragmentuotos istorijos puslapius.

 

„Respublika“, 2000 m. birželio 3 d: Gyvenimo užrašai. Mokytojai streikuoja

Prisipažinsiu, jog buvau pasižadėjęs parašyti šį bei tą iš Lenkijos apie Lenkiją. Pavasariais ten vyksta tarptautinės knygų mugės. Gražu vartyti knygas! Sunku nusibelsti nuolat remontuojamu, graužiamu, lyginamu ir neišlyginamu senovės traktu į Varšuvą. Kol autobusas parkrato atgal, visos gražios panos ir dailios mintys su dulkėmis nusėda pakelėm. Lietuvoje? Lietuvoje reikia džiaugtis, kad vienas streikas baigėsi (autotransporto vairuotojų), o kitas prasidėjo (mokytojų). Ar džiaugtis - dar nelabai žinau. Iš tiesų - džiaugtis... Kai taip suformulavau vienai moteriškei, norėjusiai pagirti mane už kai kokius nelabai pelnytus darbus, iš karto gavau „grąžos“:

- O mes ką? Mes tai gauname? Mums tai šuo į dantis įsikandęs tas algeles atneša? O vis dėlto kenčiame, į gatves neiname, nieko negąsdiname...

- Mano galva, turėtumėte ir jūs eiti. Bent jau tylėti - tai tikrai nėra ko...

Taip praradau dar vieną širdies draugę, sugrįžimas Lietuvon dar labiau aptemo, kai net keli kuklūs „darbdaviai“ ėmė slapstytis vos užsimanius apie žadėtąjį avansą.

Pasveikinkit visus streikuotojus

Šituos linkėjimus perskaitęs žmogus pamanys, kad aš raginu eiti į gatves. Bet kur, bet kokiu oru ir atveju. Ne, ne! Aš tik noriu pasakyti, kad visi, kurie andai vakar ar užvakar užtvėrė kelius, žygiavo gatvėmis, mojavo vėliavėlėmis ir transparantais, ūkininkai, policininkai, žvejai ir matadorai, elgėsi teisingai. Jie protestavo ir už mus.

Taip galvojau dar anksčiau, dar daug dienų ir mėnesių prieš tai, kol vieną vakarą per televizorių prasitarė premjeras:

- Mokytojų reikalavimai yra teisėti...

Teisėti? Nesu gudresnis net už skruzdėlę, tačiau tas nuolatinis, tas nesibaigiantis „gumos tempimas“ man jau nusibodo. O tam, kad visas siustas neatrodytų emocinis, prisiminsiu tiktai vieną daiktą: per dešimt metų mūsų šalyje išmokta apsimetinėti!.. moliūgais!

Tu dirbk, žmogau, o aš tau nemokėsiu!

Šimtai tūkstančių (o kas, jei visas milijonas?) žmonių negauna to, ką uždirbę... Tai kam gi visas tas šokinėjimas apie žmonių teises ir laisves?

Kur galit, ten ir nemokėkit!

Priminsiu, kad šito patarimo tėvas ir gimdytojas yra A.Abišala - abiem šalims įgudęs patarėjas.

Tai būkite gudrūs dabar ir išsiaiškinkit: kur galima nemokėti? Visur! Taip išsiaiškino ir darbdaviai, ir institucijos, savivaldybės, seniūnijos, sąvartynai...

Taigi tokio eksperimento, regis, dar niekas su mumis nedarė. Kas nors primins, kad po karo buvo dar ir ne taip, bet moterys, sugrįžusios iš Sibiro į Kauną, kaži kodėl tokių „makabrijų“ neatsimena. Tegul grašius, tegul grūdais ar bulvėm, makaronais, aliejumi, druska, Lenino raštais su politrukų palyda ir apsauga - kas tavo, - tavo...

Sugrįžkime prie mokytojų

Greičiausia dabar skaitytojas laukia, kad aš priminsiu, jog mokytojai yra tie žmonės, be kurių Tauta „nė krust“. Tikrai, tikrai! Tačiau čia galima apsieiti ir be jokio garbinimo, be pranašysčių, ateities prognozių, kokia bus Lietuva, jei mokytojai lieka be atlyginimų.

- Tegul sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda...

Pala, pala, betgi čia vyskupo Antano Baranausko žodžiai, pasakyti apie carų valdininkus, juodašimtininkus, kyšininkus, okupantus!

„Pasibaigs giminių adyna, sutrupės pasaulė...“

Garantuoju, kad daugelis Vyriausybėje dirbančių žmonių, daugelis Švietimo ministerijos tarnautojų (nekalbant apie patį ministrą) yra skaitę, prisimena bent 3-4 klasiko eilutes, bet garantuoju ir kitką: nė vienas iš jų nejaučia, nespėjo susivokti, kokioje apgailėtinoje padėtyje atsidūrė.

Pagal reglamentą, pagal užimamas pareigas jiems priklausytų „dabot“, kad krašte būtų laikomasi darbo įstatymų (už tai jie gauna daug didesnes algas negu nuskurę mokytojai), bet jau seniai niekas nieko „nedaboja“.

- Dabokitės patys!

Kai krašto valdymas, teisėtvarka, švietimas suprantamas tokiu būdu, tada iki tam tikro momento... laisvė be krašto, be galo! Paskui? O Kas paskui?

Paskui krachas be galo ir - nė vieno kalto!

O kodėl nėra nė vieno kalto? Todėl, kad visi iki ausų išsimozoję. Kaip dabar kitą kaltinsi, pats toks būdamas?

Įdomiausia būna tada, kai „geležis jau įkaista“. Visi televizijos kanalai daug kartų per dieną parodo ir Vyriausybės žmones (vieni labai per dieną sustorėja, kiti - subliūkšta...), streikuojančio rajono meras ir vicemeras šaudosi ilgais koridoriais, čia į vieną pusę, čia į kitą. Mokytojų profsąjunga čia puola, čia traukiasi, mokytojai drebina kinkas. Pradedama totalinė pensininkų mobilizacija: reikia išvesti dešimtis tūkstančių pažymių...

Baigia nužydėti apšalusios alyvos, tik šiek tiek melsvuoja arba raudonuoja pragertos sunerimusių tarnautojų nosys. Visi šnirpščia, sloguoja, kosti... O pinigų niekur nėr!

Kaip būtų daroma kur nors kitur

Jeigu tie žmonės, kuriuos mes patys išrinkome... Jeigu jiems patikėtas tas ar tas darbas... Jeigu jie, vos tik nusitvėrę kėdės, portfelio, automobilio raktelių, sekretorės, kavutės, kelionių į Tailandą ir Taivaną, neužmirštų, kad lietuviai nėra tie žmonės, kuriuos lengva valdyti... kad jie vienaip ar kitaip imasi, yra žmonės, dirba darbą, moko, augina ir auklėja vaikus, nori valgyti ir nevaikščioti kaltūnuoti... Bet kuriam kitam krašte būtų didelis sujudimas. Seime ir Vyriausybėje, ir ministerijose. Kas nors iš didelių ponų būtų bemat atstatytas. Garbingesnieji pasiprašytų „atostogų“ patys.

Užmirškime trumpam didžiąsias personas. Lietuvoje net savivaldybių galvos jaučiasi kaip Rusijos gubernatoriai. Nė vienam iš jų nesvyla padai, ką ten ir kalbėti apie nuraudusias ausis!

Kas labai stulbina: tomis dienomis, kai arti tūkstančio mokytojų streikavo, depresavo, karščiavosi, panikavo, gėrė raminamuosius, LRT kanalas diskutavo apie tabako reklamos draudimą (nors, pasirodo, jokio draudimo net nebuvo...), Seimo nariai iškilmingai išvežiojo (bent jau palydėjo) į rajonus jų pačių sudėvėtas, nutrintas valdiškas mašinėles... Kokie labdaringi dėdės! Dovanoja tai, kas ne jų, o patys geresnių gviešiasi!

Jauna, siekianti mokslo, išsilavinimo, studijų Lietuva, veržlus jaunimas, be jokios abejonės, šitas juodas dienas užfiksuos savo giliojoje „atminties dėžutėje“.

Jūsų reikalavimai teisėti. Mokykitės apsiginti patys.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s