1 nuotr.Stebuklingoji šalis
Yra šalis. Ją jau daug metų valdo išmintingasis Tėvelis ir jo ištikimieji bendražygiai. Jie atnešė liaudžiai tikrąją laisvę, klestėjimą ir demokratiją. Todėl jie vieninteliai žino, kaip geriausiai valdyti šalį.
O šios jų teisės nepripažįstantys ar ja abejojantys, žinoma, yra liaudies priešai, privalantys būti už tai tuoj pat griežtai nubausti - gal kalėjimu, o gal ir psichiatrine ligonine, mat tik kvailiai neįvertina šio jiems dykai siūlomo gėrio. O gal išvarymu iš šalies ar iš viešumos - nereikia čia tokių! Jie vadinami fašistais ir nežmonėmis, o jų vėliava - nacistine. Tad ir jų neva didvyriai - gryni nacių naciai! Visi žino, kad ir jų kalba yra nepažangi bei atsilikėliška, geriau kalbėti kita - didžia - kalba! Jų tradicijos ir papročiai irgi nieko verti, nepolitkorektiški, kažkokie tamsių mužikų prietarai ir sapalionės.
Tėvelis su savo artimaisiais labai rūpinasi, kad tik liaudis nevirstų tauta. Nes tada jai nebereikės nei tėvelių, nei jų svitos.
Taip ir gyvena ta šalis. Baltarusija. O apie ką jūs pagalvojot?
Pasaka apie du poetus
Kartą gyveno Poetas. Buvo jis Dievo apdovanotas talentu, o žmonių - meile ir pelnyta pagarba. Labai jau jo eilės tautos dvasią žadino, dar tais sunkiais laikais, kai ji priespaudoje ilgus dešimtmečius tūnojo, ir žmonės, tai jausdami, širdimi į širdį atsiliepdavo, jas dainomis vertė.
Vaduojantis iš svetimųjų priespaudos Poetas irgi svariai prisidėjo, ne tik žodžiu, bet ir pačiu savo autoritetu, kurį nepabijojo po tautos kojom pakloti, kai tai dar grėsė dideliais nemalonumais, jeigu Laisvės liepsna būtų buvus tada užtrypta. O valstybę steigiant jo žodis nugulė ir į tuomet rašomo Naujojo Bendrabūvio Pagrindų - Konstitucijos - pradžią, kurioje visa esmė apie tą tautą ir jos kuriamą valstybę buvo pasakyta - Valstybę kuria Tauta!
Už visa tai jį net norėta Prezidentu rinkti, bet... nežinia iš kur išlindę pikti liežuviai ėmė plakti, visokią bjaurastį ant Poeto pilti, ir jis atsitraukė, nepelnytoje nuoskaudoje susigūžė, vienišas mirė...
Ir gyveno kitas poetas, pasekėjų garbinamas kaip dievas, bet daugelio, ką čia slėpti, ir nemėgiamas. Mat pelnyti visuotinę žmonių meilę jam vis nesisekė, nepaisant nuopelnų - matyt, talento ar nuoširdumo pritrūkę. O svarbiausia - pagarbos žemei ir tautai, jį išauginusiai. Todėl žemę jis - fokus pokus - pavertė kilnojama, o ant žmonių siuto, juos visokiais išgalvotais bjauriais žodžiais vadindamas šaipėsi. Bet labiausiai jis pavydėjo anam Poetui - ir Dievo dovanoto talento, ir visuotinės meilės bei pagarbos.
Ir, kol tas dar buvo gyvas, vis stengėsi jam kaišioti pagalius į ratus, o numirus, pasitelkęs savo ištikimuosius dvaro trubadūrus*, pradėjo spaudoje visaip niekinti ir žeminti, mat buvo papratęs svetimom rankom žarijas žarstyti. Saugu ir efektyvu tai, nes mirę juk apsiginti nebegali...
Jie prikaišioja Poetui buvus nomenklatūriniu (lyg anas poetas tokiu nebuvo, bet apie tai šiukštu - uždrausta minėti!), prisitaikėliu prie to svetimojo režimo (lyg šis prisitaikėliu nebuvęs), naudojusis privilegijomis (lyg šis jomis ginkdie nebūtų pasinaudojęs) ir išvis, esą, jokio ypatingo talento jis neturėjęs, tik šiaip kvailų žmogelių širdis sumaniai virpinęs. Ištisą naują sporto šaką berašinėdami šiuos paskvilius išrado - „šūdasvydis" vadinasi.
Žodžiu, tokia mūsiška Mocarto ir Saljerio drama ar tragedija susiklostė, kurios liudininkais mes visi dabar esame paversti būti. Ir jai galo anei krašto nematyti. Nors tik Istorija ir Dievas tinkamai ir teisingai sudėlios šių poetų nuopelnus ir pasvers jų indėlį šalies kultūrai, kaip ir valstybingumui atneštą naudą.
Pasakėlės pabaiga.
*Trubadūrai - žodis veikiausiai kilęs iš dviejų vienos tokios negeros kalbos žodžių, kurių vienas - „truba" - reiškia vamzdį, prie kurio pripuolę dvaro dainorėliai uoliai čiulpia fondų grantus, medaliukus ir privilegijas, mainais į savo patrono pašlovinimą ir jo priešų apdergimą, o kitas -"durak" - parodo ne tiek jų kvailumą (priešingai, jie įsivaizduoja esą labai gudrūs), kiek dvasios ubagystę.
