Stebint šio tūkstantmečio Lietuvos įvykius, susidaro įspūdis: jeigu tik klausimai pakyla aukščiau bambos, tai niekam neįdomu. Galima nors ir kuolą ant galvos tašyti žemaičiui ar aukštaičiui, dzūkui ar sūduviui, kuršiui ar žiemgaliui, sėdės ir kantriai stenės. Galima jiems kišti pagalius į nosis ir rykles, o jei reikės - ir į subines visokiais išgalvotais pretekstais arba užmauti ant veidų kaukes, jie tylės. Galima terorizuoti vaikus, liepiant jiems testuotis, nes kitaip neturės teisės pilnavertiškai mokintis.

Žinoma, jei tik tėvai sutinka vaikams daryti testus, šimtaprocentinė tikimybė, kad vienam iš klasės draugų bus atrastas teigiamas besimptomis, ir visa klasė turės dešimčiai dienų ar dviem savaitėms izoliuotis. Akivaizdžios patyčios ir iš mokinių, ir iš jų tėvų, ir iš sveiko proto. Bet mužikai kantriai vykdo valdžios nurodymus ir tyli it šūdo kandę.

Artimiausiu metu bus pradėti be tėvų leidimo skiepyti nepilnamečiai pienburniai, iš viso nesuvokiantys, kas tie skiepai ir kam jie reikalingi. Neva savanoriškai. Bet ir arkliui aišku, kad paaugliai bus mokyklose spaudžiami, persekiojami ir šantažuojami, kad skiepytųsi. Ar po to jiems nekils problemų, kai norės susilaukti palikuonių, tikrai neaišku, bet tėvai tyli kaip mietą prariję.

Galima kelti dujų ir elektros kainas iki begalybės - visi tik klusniai mekens kaip avinėliai, vedami į skerdyklą. Visai kaip tame anekdote: stovi dvi karvės eilėje prie skerdyklos - viena iš kaimo, kita daugiau miestietė, miestietė ir klausia: „Atsiprašau, ar jūs čia pirmą kartą?".

Dabar įvestas vadinamasis galimybių pasas. Niekas dėl to per daug neprotestuoja. Tegul iš jų valdžia tyčiojasi toliau - visi tupės tyliai kaip pelytės po šluota.

Tas Seimo homoseksualas į eterį tyčia paleistas kaip raudonas skuduras užbadyti numatytiems jaučiams prieš akis. Jaučiai mato tik tą raudoną skarmalą ir vaikosi jį, o juos badančių matadorų nepastebi - taip ir miršta sužaloti ir nukraujavę.

Tai, kad vienas pusgalvis iš milijono sugalvos nusirėžti penį ir giedoti gaidžiu, čia yra problemų problema, o tai, kad žmonės negali naudotis normaliomis, Konstitucijos garantuotomis teisėmis į darbą ir poilsį, nepraėję koroninių pažeminimų, kai visi kaip avinai paklusniai uždaromi tvartuose, bet nieko - šituos niekinimus, pažeminimus tauta gali kentėti. Bet tik tema nukrypsta į klyną, ir tauta bunda ir kyla į lemiamą mūšį.

Aišku, gerai, kad bent patyčioms nusileidus žemiau juostos, yra žmonių, kurie supranta, kad tai - raudona linija, kurios peržengti negalima. Nes jei to nesuvoktų, ir tauta, ir kalba, ir mūsų valstybė išnyktų per artimiausius trisdešimt metų. Mat kažkokiais paslaptingais keliais prie lovio nuolat patenkantys mankurtai būtent to ir siekia.

Štai Šiaurės Amerikos ir Vakarų Europos šalys savo klynus jau leido prichvatizuoti didžiosioms farmacijos korporacijoms. Ir ne tik klynus, bet ir psichiką. Dabar ten jau kas trečias užsodintas ant psichotropinių preparatų, ir ant nuskausminamųjų, trankviliantų bei antidepresantų sėdi visi iki vieno nelaimėliai, ryžęsi pasikeisti sau lytis, o šitos beprasmės lyties keitimo operacijos paprastai baigiasi psichiatrijos klinikose ar savižudybėmis.

Taigi, mano nuomone, protestų mitingų organizatoriai neturėtų apsiriboti vien klyno problemomis, kurios irgi svarbios, o statyt klausimus briauna. Pirma, besąlygiškai ir nedelsiant atšaukti tyčiojimosi iš žmonių maratoną, vadinamą karantinu, ir bet kokius su tuo susijusius ribojimus, nes jokios pandemijos Lietuvoje tikrai nėra ir nebuvo. Koronavirusai - seni kaip pats pasaulis, ir lig šiol nekėlė jokio realaus, mirtino pavojaus. Naujas tik seno viruso pavadinimas - SARS-COV-2. Antra, atšaukti vadinamąjį galimybių pasą, nes tai - atvira koroninei psichozei nepasiduodančių piliečių diskriminacija ir šantažas. Trečia, atstatydinti šitą mankurtų vyriausybę ir paleisti Seimą. Ketvirta, skelbti naujus Seimo rinkimus, bet ne per vasaros atostogų piką ir ne per bulviakasį, o į balsų skaičiavimo procedūras įtraukti įvairias politines jėgas ir visuomeninius judėjimus, kad užtikrintų skaidrumą, ir jokių balsavimų internetu.

Manau, kad rinkimai turėtų būti vykdomi tik vienmandatiniu būdu, nes kol bus vykdomi pagal daugiamandates pilkąsias schemas, kubilių, juknevičienių, zingerių, šimonyčių, spalvingųjų iškrypėlių, buvusių komunizmo ideologų, KGB rezervistų, KGB stukačių, kagėbistų ir jų palikuonių mes niekada neatsikratysime. Jie kaip pacukai prie kombikormo lovio tų sąrašų dėka vis prasibrauna ir prasibrauna.

Jeigu nori patekti į Seimą, tegul praeina vienmandates triūbas, kad įsitikintų, pasitiki jais tauta ar ne. Ir čia - ne programa maksimum, o tik minimum. Jeigu šitų būtiniausių mūsų šaliai uždavinių demonstracijų ir maršų organizatoriai neįgyvendins, tai visas susikaupęs tautos įtūžis ir potencialas eilinį kartą bus nuleistas į klyną.

O dėl sankcionuotų mitingų arba draudimų juos rengti, tai pamenu, kai dar gyvenome Sovietų Sąjungoje, jau pačiame agonijos apogėjuje, prie Gorbačiovo, visos Sąjungos mastu vyko masiniai mitingai kone kasdien, ir Lietuvos laisvės lygos, žymiai vėliau Sąjūdžio organizuoti, ir Maskvoje bei Sankt Peterburge vietinių demokratinių aktyvistų suburti. Ir jokių leidimų demonstracijoms nereikėjo, ir niekas jų nereikalavo.

2013-2014 metais Ukrainoje beveik lygioje vietoje prasidėjo Maidanai, ir jokių leidimų demonstruotojų niekas neprašė. Tuometis Ukrainos prezidentas Janukovičius ir korumpuota vyriausybė buvo nuversti, Rada išvaikyta. Kitas reikalas - kad į valdžios kabinetus vėliau pateko dar didesni vagys, kyšininkai ir šiaip bet kam linkę parsiduoti lopai. Gaila, bet 2013-2014 metų perversmas Ukrainoje ilgainiui nuėjo šuniui ant uodegos: šalis paskendo rietenose ir dar didesnėje korupcijoje.

2020-iais Baltarusijoje prasidėjo mitingai prieš vadinamąjį Lukašenkos režimą ir neva suklastotus rinkimų rezultatus. Šį pasipriešinimą mūsų šalies vadovybė ir specialiosios tarnybos, beje, kaip ir Lenkijos, aktyviai palaiko ir remia. Tiesa, jokių leidimų vietiniai - tiek Lukašenkai oponuojantys, tiek jį palaikantys - neprašo ir niekas to nereikalauja, ir visa tai - vadinamojoje diktatūrinėje šalyje.

Kaip tik šiomis dienomis Minsko moterys rengia demonstracijas miesto centre nuogais papais sulaikytam ir savus pilnu tempu su malonumu įdavinėjančiam Romanui Protasevičiui palaikyti ir garsiai garsiai klykia - jokių sankcionuotų susibūrimų. Demonstrantai semiami ir baudžiami tik tada, kai pradeda nuožmius susirėmimus su Baltarusijos policijos ir Omono pareigūnais.

Visi mano išvardyti pavyzdžiai rodo, kad kai žmonės nori politinėje plotmėje ko nors pasiekti, jie neturi reikalauti tam valdančiosios šutvės pritarimų. Naivu tikėtis, kad valdžia savo noru trauksis nuo gausa trykštančio lovio ir taip ims ir lengva ranka, geruoju padovanos laisvę.

Tad darosi labai įdomu, kuriam galui reikalingi leidimai demonstracijoms demokratinėse šalyse? Lietuvos Konstitucija garantuoja susirinkimų laisvę, ir jos atšaukti niekas neturi teisės. Sankcionuotas mitingas nereiškia nieko kita, o tik tai, kad valdžia stengsis užtikrinti viešąją rimtį ir tvarką. Ne miesto valdžios kompetencija, mano manymu, duoti leidimus demonstracijoms ar neduoti.

Miesto merai viso labo privalo suderinti su mitingų dalyviais, kurioje vietoje ir kada tai vyks, ir pasistengti užtikrinti tvarką. Jei jie to nesugeba šito padaryti, turėtų paprasčiausiai atsistatydinti ir užleisti vietą tokiems klerkams, kurie sugebės, imdami iš biudžeto šiaip jau nemažą algą ir naudodamiesi kitomis privilegijomis, užtikrinti piliečių konstitucines teises.

Tačiau įstatymai Lietuvoje, kaip ir kitose demokratinėmis vadinamose ES šalyse, taip sumakliavoti, kad paneigia ir išvirkščiai išverčia pagrindines konstitucines žmonių teises. Va, ir visas fokusas.