respublika.lt

Raimondas DIKČIUS: Seimą lauk, arba plona raudona linija

(0)
Publikuota: 2021 rugsėjo 15 10:48:46, Raimondas Dikčius
×
nuotr. 4 nuotr.
Akimirka iš mitingo. Godos Juocevičiūtės nuotr.

Pasipriešinimo režimui demonstracijų krikštą gavau dar tolimaisiais sovietiniais 1982-iais, vasarą Palangoje. Anuomet populiariausia laisvamaniško jaunimo susibūrimo vieta ten buvo vadinamoji Ploščiadkė - šokių salė po atviru dangumi kurortmiesčio pakraštyje, už Birutės parko. Be abejo, po šokių kildavo ir muštynių, ir šiaip visokių antisovietinio gyvenimo apraiškų, todėl ten nuolat budėdavo keli milicijos ekipažai.

 

Tąkart išėjo taip, kad šalia šokių aikštelės suėmė keletą „teisingų bachūrų", o publikai tai labai nepatiko. Vienas iš įvykio liudininkų, turintis didžiausią autoritetą, laikėsi poniatkių ir bandė jaunuolius užstoti, plikomis rankomis sulaikyti voronoką. Tačiau, kad ir koks užsikočiojęs buvo, mašina su arklio jėgomis vis tik buvo stipresnė, jį perbloškė ir dar keliasdešimt metrų parkritusį tempė asfaltu, sudraskė firminius, ką tik iš vieno Odesos, o gal Šiaulių pogrindinių siuvimo cechų atkeliavusius „Montana" džinsus ir tos pačios firmos marškinius, iki kraujų smarkiai nubrozdino galūnes.

Bet Tarzanas (nepainiokite su a.a. miškuose kvailiojusiu Tarzanu pasivadinusiu išdykusiu Kauno fotografu) - taip vadino autoritetą - tvirtai laikėsi įsikabinęs. Niekam nieko raginti nereikėjo. Akmenys ir pusplytės pačios pradėjo lėkti iš visų pakampių į voronoką. Atrūkę dar keli gazikai ar tai vazikai milicininkams į pagalbą, iš karto irgi buvo atakuoti. Kiek pamenu, bent pora iš jų buvo apversti, o Palangos milicijos skyrius apsuptas iš visų pusių. Netrukus pažiro ir šio skyriaus langai, o mentai patalpų viduje darėsi barikadas ir pastiprinimui išsikvietė reguliarios armijos karius ar tai iš pasienio, ar tai iš Klaipėdos. Po to ištisą savaitę kurorte vyko ablavos.

Neteigiu, kad pats pasipriešinimas tada įvyko teisingu pretekstu. Bet žmonės taip nekentė sovietinių mentų, kad dantimis buvo gatavi sudraskyti į gabalus.

Paskui prasidėjo perestroika. Petro Ciziko ir kelių jo bendraminčių bado akcija Vilniaus Katedros aikštėje. Kažkas naktimis turėjo budėti, kad milicija ir KGB jų paprasčiausiai nesusemtų. Buvom jauni, ištroškę nuotykių, tai kartais tamsiuoju paros metu aplinkui trynėmės dėl vaizdo.

Tuo metu dalis tik užgimstančio Sąjūdžio aktyvistų, kurie vėliau sklandžiai įsilies į Kregždučių partijos branduolį, dar aktyviai bendradarbiavo su KGB, rašė raportus, kaip ir kas, juos bandė užverbuoti konferencijų ir simpoziumų užsienyje metu. Kiti, vėliau neribotam laikui pateksiantys į Seimo, Vyriausybės ir Prezidentūros krėslus, dar nuolankiai dirbo komunistiniais funkcionieriais.

Kita vertus, perfrazuojant vieną žymų mūsų klasiką - Rimvydą Valatką: kas čia tokio, jeigu tikri patriotai truputį pastukalindavo gėbistams? Patriotams viskas atleistina.

Panašiu metu prasidėjo demonstracijos ir Maskvoje, ir kituose Sovietų Sąjungos miestuose. Žmonės reikalavo permainų, priešingų moksliniam komunizmui. Taip pat ėmė stichiškai priešintis idiotiškiems komunistų projektams. Pavyzdžiui, visai netoli Lietuvos ambasados Maskvoje Gorbačiovo klika buvo sugalvojusi subūdavoti pastatą Turkijos ambasadai žaliame skveriuke, kur augo keli šimtamečiai ąžuolai.

Vietinė inteligentija tam nuožmiai pasipriešino. Kaip pamenu, ėjo su vaikais po eskavatorių kaušais, ir ne šiaip kokia bydla, buvo ir tikrų kosmonautų, apdovanotų Tarybų Sąjungos didvyrių žvaigždėmis, vilkinčių uniformas su lompasais ir pribumbasais. Ir žmonės savo pasiekė - jokia Turkijos ambasada ten neišdygo. Pas vieną tų maištingų inteligentų aš atvykęs į Maskvą gyvendavau, ir pats epizodiškai kai kur sudalyvavau.

Vėliau jau prasidėjo Sąjūdžio mitingai, Baltijos kelias. Jis Vilniuje startavo nuo Gedimino bokšto viršaus. Stovėjau pirmas prie išėjimo iš Gedimino bokšto, bet kažkodėl oficialiose nuotraukose, atspindinčiose tą laikmetį, nei savęs, nei draugų, kurie buvo kartu, nematau. Tai arba tos nuotraukos darytos labai jau keistu rakursu, arba jos - feikinės, padarytos ne Baltijos kelio dieną, o kitu metu, suvarius tinkamo profilio ir en face'o statistus. Kodėl taip galėjo būti padaryta, nežinau. Įtariu, kad tiesiog iš prigimtinio kvailumo.

Paskui sekė Sausio 13-osios įvykiai. Visi lėkdavome iš mikrorajonų vakarais - kas prie Seimo, kas prie TV bokšto. Buvau ir tada, kai vyko liūdnai pagarsėjęs TV bokšto šturmas. Kažkaip keistai ten viskas išėjo. Nes toje vietoje, kur stovėjau, sovietiniai kareivėliai ant bterų jokios agresijos nerodė ir sakė, kad jų ginklai užtaisyti tuščiais mokomaisiais šoviniais ir nieku gyvu jie niekur veltis nenori.

Vėliau, 2011, 2012, 2013 metais daug keliavau po Rytų Tibetą - kaip tik tuo metu, kai ten kas kelios dienos vietiniuose miesteliuose deginosi vienuoliai, protestuodami prieš kinų okupacinį režimą.

Visais aprašytais atvejais, kur teko dalyvauti ar kaip pasyviu liudininku, ar kaip aktyvistu, pasipriešinimo lyderiai nesislapstė už žmonių nugarų, o stovėjo pirmose barikadų gretose, išskyrus gal Aukščiausią Tarybą per Sausio 13-osios įvykius. Ten visokių buvo - ir Seime susigūžę tirtėjo už beginklių piliečių minios, ir tėvulių kluonuose konspiravosi.

Todėl, stebint pastarųjų metų organizuotus pasipriešinimo marionetinės valdžios diktatūrai Lietuvoje mitingus, kyla klausimų: kaip taip išeina, kad aš su draugais ir kolegomis, atėję viso labo gražią saulėtą dieną pasižvalgyti į Katedros aikštėje vykusį rugsėjo 10-osios mitingą, po to kartu iš smalsumo sekę „Seimą lauk!" kaukiančią ir judėjusią Gedimino prospektu Parlamento rūmų link minią, atsidūrėme pačiame procesijos avangarde, akis į akį su ufonautų apranga pasirėdžiusiais policininkais, kurie irgi, kaip tie sovietiniai kareivėliai, iš pradžių nerodė jokio priešiškumo, sąmojingesni netgi demonstravo sermėginę išmintį: „Kam jūs metat akmenį į šunį, jei pykstat ant šeimininko? Kitą kartą svaidykit akmenis mums virš galvų, tiesiai į langus". Į klausimą „kodėl jūs saugot tuos kiaules?", juokdamiesi atsakė: „Na, galbūt ir iš tikrųjų kiaules".

Visi viską supranta, bet laikosi žaidimo taisyklių. Tačiau jų jau nesilaiko patys parlamentarai. Ką gi, žuvis pradeda gesti nuo galvos.

Taigi, baubianti rėksnių minia kažkur išgaravo, o mitingo organizatoriai ir oratoriai, susivynioję meškeres, pasiplovė dar anksčiau, nes tai juk - taikus mitingas. Žmonės susirinko iš visų Lietuvos pakerčių, suvažiavo visi, kuriems pavyko praslysti pro kelių policijios kardonus, padainavo, papoteriavo, paisklausė banalybių ir bye bye.

Žmonės tikisi daugiau, vyksta su viltimi: „Na, šį kartą mes tą prakeiktą Seimą tai jau tikrai suriesime į ožio ragą". Tačiau niekas nesikeičia. Vieną kartą surinko protestuoti, antrą, trečią, bet gretos jau tirpsta. Ketvirtą kartą gal ir dar mažiau sąmoningų piliečių sutiks vargintis, tuščiai gaišti laiką.

Įdomu, ko norima, taip kvailiojant, pasiekti? Kad ši mankurtų valdžia pagailėtų paprastų žmonių ir leistų jiems laisvai kvėpuoti bei dirbti? Jokiu būdu neleis, nes koroninis cirkas neša kosminius pinigus, netgi ne pinigus, o realias babkes. Kam kreipti dėmesį į protestuojančius maldininkus ir dainorėlius?

Nebent lietuviško pasipriešinimo organizatoriai pasirinko taktiką suburti juos palaikančių žmonių grupes visoje Lietuvoje, įkurti partiją ir mitinguose auginti oratorių reitingą bei populiarumą, vėliau, per kitus rinkimus patekti į Seimą. Žinoma, jeigu iš viso tie rinkimai įvyks, o jei įvyks, tai balsuojant nuotoliniu būdu, ir greičiausiai bus klastojami rezultatai. Jeigu jie ir pateks į Seimą, tai tik nedidelė grupė ir lygiai taip pat kaip Petras Gražulis, sėdintis Seime jau kelias dešimtis metų, nieko padaryti iš esmės negalės, ir niekas jų prie lovio neprileis, o jeigu prileis, tai jie taps tokiomis pačiomis kiaulėmis ir drakonais kaip jų pirmtakai. Žodžiu, pasirinkta taktika - akivaizdžiai ydinga.

Na, o mūsų gaivališko protesto eitynės pastarąjį kartą baigėsi tuo, kad kolegė Goda Juocevičiūtė, viso labo atlikinėjusi žurnalistinę pareigą, filmavusi fotokamera karštus įvykius iš vietos, gavo policininkų skydu per kuprą... Ne taip stipriai, kad reikėtų kreiptis į traumatologinį skyrių ar vyriškos lyties atstovams pulti jos gelbėti nuo pareigūnų savivalės. Bet riba, prieš ką galima užmerkti akis, o prieš ką - jau ne, labai plona.

Valdančioji šutvė visuomenėje situaciją tyčia tiek yra įkaitinusi, kad masinės riaušės gali kilti bet kur ir bet kada, lygioje vietoje, kaip tada Palangoje 1982-iais...

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s