1 nuotr.Nevertinsiu prof. Vytauto Radžvilo skaitomo paskaitų kurso. Kurso neklausiau. Pažįstu Vytautą ne tik iš jo straipsnių, kalbų, bet ir nuo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės pradžios ir veiklos. Ir tai, vaikučiai - Vytauto studentai, - mums svarbiausia. Patyrėme su juo ir šilto, ir šalto.
Pasakysiu keletą minčių apie studentus ir šių dienų moralę.
1979 m. baigiau - ir neblogai baigiau - Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto Fizikos fakulteto studijas.
Mums, fakulteto auklėtiniams, buvo tikra ir nuoširdi garbė mokytis šiame fakultete. Ir dėl dėstytojų, ir dėl laisvos atmosferos, studentiškos savigarbos, dėstytojų ir studentų tarpusavio pagarbos ir supratimo. Turbūt todėl mes buvome tikrai laisvi studentai - gerbėme ir save, ir dėstytojus už jų žinias, humoro jausmą, šilumą. Ir pažiūras.
Tačiau savo laisvę mes reiškėme per savo veiklą, gyvenimo būdą. Būdą, kurį galima vertinti įvairiai. Ne šventieji buvome. Tačiau mums valdžia nedrįso siūlyti pasirašyti reikalingų raštelių. Mūsų fakultetą purtė dėl studentiškose vestuvėse sudainuotos dainos „Sėk, sesute“. Mes neįdavinėjome nei studentų, nei dėstytojų.
Mes ir su dėstytojais gyvenome studentišką gyvenimą.
Tačiau „stukačiais“, arba, anot dabar Seimui teikiamo Pranešėjų įstatymo, „pranešėjais“ nedirbome ir nebuvome. Stuksenti valdžiai apie dėstytoją?.. Dėl jo pažiūrų!..
Žemiau pulti, mūsų, seniausiąjį Tarybų Sąjungoje Vilniaus valstybinį universitetą jubiliejiniais 400-aisiais metais baigusių fizikų, supratimu, būtų neįmanoma. Pati studentiška atmosfera kaipmat tokias žmogystas išspaustų iš studentų rato.
Vienintelė reakcija į tokius veikėjus - visiška panieka. O pagurkšnojus alaus bokalą „Žemaičiuose“ ar „Tauro rage“ ir tokiems menkystoms išdrįsus dar teisintis, ne vienas mūsų tokiems „didvyriams“ būtų švystelėjęs „į lempą“. Valdžiai reikalingus laiškus ar stuksenimus rašė tik KGB „stukačiai“...
Ir dar net merginos pasirašė!.. Mergina - „stukačius“. Mano pasąmonėje tai niekaip nesusiderina. Tai - ne studentai, tai - menkystos.
