5 nuotr.Prieš kurį laiką LRT parodė eilinį reportažą. Pagyvenusi, tvarkinga inteligentiško veido moteris ieškojo šiukšlių konteineryje maisto ir žurnalistei su džiaugsmu parodė kažkokią rastą nuograužą, kuri dar „turėtų būti labai skani“. Paaiškėjo, kad tai buvusi mokytoja, atidirbusi mokykloje daugiau kaip 40 metų ir dabar gyvenanti iš „orios“ pensijos. Mane tas vaizdas sukrėtė daugiau, negu nuolat į ekranus plūstančios banalios žmogžudystės. Ponai, sprendžiantys mūsų valstybės likimą: kažkas ne taip šitoje karalystėje ir santūriau girkitės, kaip mes pavysim ir pralenksim Vakarus!
Pereikime nuo emocijų prie faktų. Turbūt jokia valdžia tiek daug nekalbėjo apie pensininkų gerovę, jų orumą ir pensijų didinimą, kaip pastaroji. Išties, nuo 2018 m. jos pastebimai išaugo, vien šiais metais padidėjimas sudaro beveik 9 proc., bet mes visi žinome: tiesa suvokiama lyginant. O štai čia mes atrodome ne blogai, o katastrofiškai, kokį indikatorių beimtume. Paprastai pirmiausia žiūrima į pensijų dalį BVP. Ir ką gi, lyginant su 2017 m., ši dalis 2018 m. nuo 6,7 proc. padidėjo iki 7,1 proc., bet toks lygis yra mažiausias nuo 2010-ųjų, kuomet jis sudarė 8,4 proc., o ką jau bekalbėti, pažvelgus į ES vidurkį, kuris viršija 12 proc. „Orios pensijos“ eskalavimas tampa pasityčiojimu, paanalizavus Europos Sąjungos vadinamąją pakeitimo normą, t.y. vidutinės pensijos santykį su darbo užmokesčiu. Čia mes, EUROSTAT duomenimis, su 40 proc. 2018 m. dalinamės paskutinę vietą su Latvija ir Kroatija, tačiau „pirmaujame“ jau vieni pagal šio indekso kritimą nuo 2011-ųjų, kada jis dar sudarė 53 proc., t.y. iki 2018 m. nukrito 24 proc. Dar daugiau, pažvelgus pensijos ir paskutinio atlyginimo prieš pensiją santykį, EBPO duomenimis, mes jau atsiduriame ne tik tarp ES, bet ir pasaulio „lyderių“ su 23,6 proc. 2018 m., kai Latvijoje turime 44,6, Estijoje - 47,1, o ES - 52 proc.
Skaičių daugiau nebereikia, nes ir šie pakankamai iškalbingi. Tiems, kurie norėtų pateisinti paskutinius duomenis itin reikšmingai augusiu darbo užmokesčiu, atsakau: darbo užmokestis yra pagrindinis socialinių mokesčių šaltinis, tai kodėl pensijos neaugo adekvačiai? O „pateisinti“ beveik dešimtmetį trukusį pakeitimo normos mažėjimą galima tik sąmoningu pensininkų ignoravimu, nes jie, būdami silpniausia ir blogiausiai organizuota visuomenės dalis, tyliai kentėjo ir mirė, daugelis taip ir nepatyrę, kad senatvė gali iš tikro būti ori ir laiminga.
Pažvelgę į SODROS pajamas, matome jų reikšmingą augimą. „Sodros“ rezervas artėja prie 0,5 mlrd. eurų, viršydamas bet kokias protingas normas. Kyla klausimas: kodėl mes negalime naudoti to rezervo perteklių, o priversti barstyti pensininkams trupinius? Atsakymą iš dalies pateikia Fiskalinės drausmės įstatymas, kuris, grubiai kalbant, riboja sąnaudas, kada valstybės biudžetas yra deficitinis. Nepaisant mūsų nuolatinio gyrimosi apie valdžios sektoriaus biudžeto perteklių, būtent valstybės biudžeto subalansuoti nepavyksta, o nepanaudojamas rezervas pensininkų sąskaita toliau auga.
Šiuo metu pasaulis, ypač išsivysčiusios šalys, susiduria su gyventojų senėjimo problema, o tai reiškia didelius iššūkius pensijų sistemoms. Daug kraštų bando spręsti šią problemą steigdamos kaupiamąjį pensijų draudimą per privačius, profesinius ar valstybinius pensijų fondus. Čia itin patraukliai atrodo Skandinavijos šalys bei Nyderlandai, kuriuose bendra visų pensijų kaupimo norma pagal kai kurias profesijų grupes siekia net 100 proc. ir daugiau. Lietuva irgi lyg ir pasuko tuo keliu, įsteigdama II pakopos privačius pensijų fondus (PPF), deja, į greitkelį nepataikė ir atsidūrė šunkelyje. Sąmoningai ar ne, bet ankstenių Vyriausybių padaryta šiurkšti klaida, kai PPF buvo formuojami iš SODROS lėšų, o tai reiškė, kad pinigai buvo atimami iš dabartinių pensininkų būsimųjų pensininkų sąskaita. Dar daugiau, kai dėl tokių pervedimų SODRAI pradėjo trūkti lėšų einamiesiems mokėjimams, valstybė vietoj įstatymuose numatytų asignavimų teikė paskolas už komercines palūkanas, siekusias net iki 8 proc. Tokiu būdu, galimai pažeidžiant įstatymus, iš pensininkų iki 2017 m. buvo atimta dar apie 1,1 mlrd. eurų.
Po kritikos visada kyla klausimas: ką daryti? Matyt, reikėtų pradėti nuo to, ką prieš rinkimus siūlė prezidentas, t.y. parengti strateginį bent 5 m. planą, pasirašant galbūt dabar madingą nacionalinį susitarimą, kuriame būtų numatytas pasiekti bent 10 proc. pensijų dalį BVP. Pirmieji tokio plano punktai akivaizdūs: tai nutraukti valstybės biudžeto įmokas į privačius pensijų fondus (aš nesu prieš PPF, bet jie turi būti formuojami iš darbdavio arba asmeninių lėšų) ir skirti tas lėšas pensijoms didinti (o tai sudarytų iki 40 Eur/mėn. vienam pensininkui), ryžtingai ir efektyviai mažinti šešėlį bei grąžinti galimai neteisėtai iš SODROS gautas palūkanas. Deja, kol kas pagal iš prezidentūros atkeliaujančią informaciją matyti, kad garas daugiausia eina švilpimui...
