Prof. J.Kalibatas: Kovos prieš alkoholį kampanijos grimasos

Šis pasiūlymas, matomai, buvo pateiktas, gerai žinant, kad Sovietų Sąjungos viena iš pagrindinių problemų – visuotinai paplitęs alkoholizmas.

Be abejo, žinant mano susidomėjimą šita sritimi, nieko neturėtų stebinti, kad nuolatos seku visus mūsų Vyriausybės veiksmus, siekiant mažinti alkoholinių gėrimų vartojimą. Norai tikrai geri, bet, deja, kai kurie veiksmai sukėlė ir vis dar kelia daug abejonių. Pradėjus naujajai Vyriausybei darbą, suprantama, negalėjo praslysti pro mane  oficialiai pateikti duomenys, beje, kaip perkūnas iš giedro dangaus, jog Lietuva pagal alkoholio suvartojimą Europoje tapo vienvalde lydere, kitaip tariant, juodžiausių  alkoholikų šalimi, nes, pasirodo, vienas Lietuvos gyventojas (vyresnis nei 15metų) per metus išgeria net apie 18 litrų absoliutaus alkoholio. Kadangi vis seku informaciją apie alkoholio vartojimo pasaulyje pokyčius,  šie duomenys pasirodė daugiau negu keisti. Juk oficiali statistika pastaraisiais metais rodė, jog Lietuvoje mažėjo ir alkoholio pardavimai, ir alkoholio suvartojimas. Juk buvo pritaikyta visa eilė priemonių, siekiant riboti alkoholinių gėrimų prieinamumą, reklamą ir t.t.

Iš kur tokie duomenys? Pasirodo, Pasaulinei sveikatos organizacijai tokius duomenis pateikė ministras A. Veryga.  Tuo metu Lietuvos statistikos departamentas nurodė visiškai kitus skaičius – vienam gyventojui (vyresniam nei 15metų) tenka tik 14 litrų gryno alkoholio. Pagrįstai kyla klausimas, kokiu tikslu A. Verygos buvo falsifikuojami duomenys. Gal siekiant įbauginti Lietuvos gyventojus baisiausiais alkoholizmo demonais. O tada jau daryk, ką nori – galima ne tik gardus koncertų metu geriantiems alų sutaisyti arba įteisinti Lietuvoje vienintelę alkoholio krautuvę Labanoro miškuose (kad sunku būtų surasti), ir palaipsniui prieiti net iki „Sauso įstatymo“ įvedimo. Aišku, su 14 litrų per daug nepasišakosi, tuo labiau kad nepriklausomi ekspertai, įvertinę, kiek alkoholio suvartoja turistai, užsieniečiai futbolo sirgaliai, kiek išveža emigrantai, po atostogų Lietuvoje grįždami į įvairias Europos šalis, suvartojamo alkoholio skaičių sumažino net iki 13,14 litro. O tai jau Europos šalių kontekste tokie skaičiai tikrai niekam nebado akių. Ir tada, matomai, kur kas sunkiau būtų įtikinti politikus balsuoti už A. Verygos fantazijas.

Įdomu pastebėti, kad A. Veryga, paklaustas, kodėl Pasaulinei sveikatos organizacijai buvo pateikti žymiai padidinti alkoholio suvartojimo skaičiai, atsakė, jog čia nieko tokio, nes kelių litrų skirtumas situacijos nekeičia. Keista, kad nebuvo tinkamos reakcijos iš politikų pusės. Gal dergti savo šalį jau tampa norma. Nejaugi taip sunku suprasti, kad Lietuva buvo sukompromituota tarptautiniu lygiu, kad sukurtas alkoholikų šalies įvaizdis tikrai nepritrauks daugiau investicijų, nepadidins turistų srautų ir t.t. Įsivaizduoju, kokį malonumą pajuto Maskvos propagandos industrija, seniai besistengianti kurti Lietuvos, kaip žlugusios šalies įvaizdį, – matote, ne tik, kad trečdalis šalies gyventojų emigravo, bet likusieji dar visiškai ir prasigėrė. Ką gi, manau, kad Maskvai naudingų idiotų klubas šalia ten jau esančių politikų,  dizainerių, žurnalistų, sveikuolių pasipildė dar ir daktaru.

Dar kvailiau atrodėme pasaulio akyse, kai, uždraudus alkoholinių gėrimų reklamą, buvo pradėta iš užsienio žurnalų plėšyti ar užklijuoti puslapius su alkoholinių gėrimų vaizdais. Aišku, galima kritikuoti A. Verygą,  kiek nori, ir norom nenorom susidaro įspūdis, kad tas procesas suteikia jam net mazochistinį pasitenkinimą, nes jokių išvadų nedaroma ir toliau daroma tai, už ką jį visi keikia. Juk ne veltui A. Veryga kasmet išreitinguojamas blogiausiu ministru ar vienu iš labiausiai nemėgstamų politikų. Buvo vaistų ir vaistinių skandalas, ir šizofreniška idėja sumažinti eiles pas šeimos gydytojus ir specialistus tiesiog ministro įsakymu, o po to naujas įsakymas praanketuoti visą tautą, panaudojant „Alkoholio vartojimo sutrikimų identifikacijos testą“. Tikslas – išryškinti piktnaudžiaujančius alkoholiu, esamus ir būsimus alkoholikus bei, esant galimybei, suteikti jiems tinkamą pagalbą. Jei, atsakant į anketos klausimus, surenkate mažai balų ar net nulį, esate priskiriamas mažos rizikos grupei, todėl papildomas anketavimas tik kas 2 metai. Jei balų daugiau, pravedami pokalbiai apie alkoholio žalą ir anketavimas kasmet. Jei surenkate daug balų, nukreipimas pas psichiatrą. Anketa nėra anoniminė ir įklijuojama į ambulatorinę  kortelę. Pagrindinis krūvis, aišku, gula ant šeimos gydytojo pečių. Turint omenyje, kad šeimos gydytojas per dieną priima ir 30 ir 40 pacientų, o dėl netobulų  e.medicinos programų pastoviai stringa kompiuteriai, realiai šeimos gydytojui iškyla dilema – ar anketuoti pacientus, ar vis dėlto diagnozuoti ligas ir gydyti. Daryti abu darbus fiziškai nėra jokių galimybių.

Aišku, sveikatos įstaigų vadovybė buvo suinteresuota anketomis, nes už kiekvieną anketą bus papildomai mokama iš ligonių kasų. Spaudimas daktarams buvo.  Nežiūrint to, kad anketavimas kol kas lyg ir savanoriškas, bet, gerai žinant A. Verygos fantazijas, neaišku, kuo tas pasibaigs.

Dabar, apie anketavimo duomenų patikimumą. Turėdamas pakankamai didelę darbo patirtį su geriančiaisiais bei su alkoholikais, galiu tvirtai pasakyti, kad šis kontingentas visuomet stengiasi slėpti ar menkinti piktnaudžiavimo alkoholiu faktus. Ir dažnai tenka ilgai pabendrauti su pacientu ar net jo artimaisiais, kad sužinotum realią situaciją. Taigi, su duomenų patikimumu gali būti panaši situacija kaip ir su A. Verygos  pateikta informacija Pasaulinei sveikatos organizacijai. Kitas, sakyčiau, pakankamai subtilus momentas, ar pacientai norės, kad duomenys apie alkoholio vartojimo įpročius, figūruotų jų ambulatorinėse kortelėse, prie kurių laisvai gali prieiti ir slaugytojos, ir registratorės. Nes daug kam gali iškilti klausimas, ar išgeriamos kelios taurės gero vyno, toliau eskaluojant antialkoholinę isteriją, gali turėti įtakos profesinei karjerai, galimybei dalyvauti tam tikruose konkursuose ir t.t.

Ir paskutinis klausimas - finansinis. Ar menkai finansuojama Lietuvos sveikatos sistema gali sau leisti švaistyti milijonus abejotinos vertės anketoms. Matyt, kažkam bus surinkta medžiaga disertacijai, bet, atleiskite, ko bus verta disertacija, jei daug abejonių kelia net surinktų pirminių duomenų patikimumas. Niekas nekvestionuoja fakto, kad alkoholizmas yra problema ir reikalingi tam tikri sprendimai, turi būti taikomos tam tikros priemonės, siekiant sumažinti alkoholinių gėrimų vartojimą.

Gerai atsimenu, kaip mano tėvai pasakojo, jog prieš Rusijos okupaciją Lietuvoje vyravo  visiškai kitokios gėrimo tradicijos. Alus buvo daugiau kaip bendravimo, o ne nusigėrimo priemonė. Gerai kompanijai vyrų visam vakarui užtekdavo 250 ml degtinės, kuri buvo geriama vos ne iš antpirščio dydžio taurelių. Juk žmonijos istorija rodo, jog jau net prieš 6000 metų buvo vartojami tam tikri alkoholiniai gėrimai švenčių metu kaip atsipalaidavimo bei bendravimo priemonė. Nuo to mes niekur nepabėgsime ir žmogaus prigimties nepakeisime.  Svarbu nesimėtyti į kraštutinumus.

Aš gerai suprantu alkoholizmo problemų mastą, bet taikomos priemonės turi būti adekvačios, ko realiai aš dabar kaip tik ir pasigendu. Savo laiku alkoholizmui gydyti taikyti darbo ir gydymo profilaktoriumai (kalėjimo tipo įstaigos, į kurias buvo uždaromi alkoholikai) tikrai nedavė norimų rezultatų.

Manau, kad alkoholinių gėrimų draudimas iki 20 metų yra tikrai perteklinė (jei ne idiotiška) priemonė, kuri gali, beje, kaip ir pilną fiasko kažkada patyręs „Sausas įstatymas“, turėti atvirkštinį efektą. Nejaugi galvojame, kad 18-19 metų jaunimas dar nesubrendęs, dar nesusiformavusios asmenybės. Kiek tokio amžiaus jaunimo jau yra sukūrę tvirtas šeimas, yra firmų vadovai ir Lietuvai duoda tikrai kur kas daugiau naudos, negu kai kurie seimo nariai. Kodėl mes visuomet norime išsišokti Europoje ir ne ten, kur reikia. Kodėl nepasimokome iš kitų šalių patyrimo.

Beje, kokios pasekmės mūsų laukia po tokių įstatymų priėmimo. Galbūt, A. Veryga džiaugsis, jog pagal statistinius duomenis kažkiek sumažės alkoholio vartojimo mastai. Bet realiai, dabar didžiuliai kiekiai alkoholio nuperkami Lenkijoje bei Latvijoje, atsidaro daug nelegalių alkoholio prekybos taškų, mėlynanosiai prie krautuvių aktyviai siūlo savo paslaugas jaunimui, o kaimuose atsigavo pilstuko ir samanės fabrikėliai. Jaunimas gers ne aludėse, kavinėse ar restoranuose, o namuose, kur bus išgeriami tikrai didesni kiekiai alkoholio. 

Problemų, be abejo,  pas mus yra daug, ir niekas to neneigia. Problema yra ir tai, kad vos ne kiekviena šou pasaulio žvaigždutė dabar geru tonu laiko kavinėje ar restorane prisigerti, po to būtinai vairuoti mašiną, įkliūti policijai, kas  būtinai ištransliuojama per visas televizijas bei kitas informacijos priemones. Paaugliai (14-17 metų) išsižioję stebi, kaip „kietai“ atrodo jų „dievukai“, kuriais norisi sekti ir būti panašiems į juos.

Gal vis dėlto nereikia tokių dalykų rodyti per televizijas ir dykai reklamuoti tų, kurie tikrai nenusipelno tokio dėmesio. Gal atsisakykime beprasmiškų  „alkoholikų anketų“ poliklinikose, o pinigus nukreipkime edukacinių programų jaunimui kūrimui. Užimkime jaunimą, kad kiekvienas susirastų pagal savo poreikius ir galimybes, ką įdomaus veikti. Išskirkime reikiamas lėšas, kad masiškai būtų organizuojamos įvairios viktorinos, konkursai, pažintinės išvykos į kitas šalis, išplėsta sporto klubų, būrelių veikla ir t.t.

Patikėkite, kad perteklinio alkoholinių gėrimų vartojimo problemų vien draudimais tikrai neišspręsime. Būtinos kompleksinės priemonės ir rezultatų teks laukti gana ilgai.

Beje, kaip vieną iš priemonių, siūlau Seime steigti anoniminių alkoholikų klubą, nes dar tikrai ne visi prisipažino, kad yra kankinami alkoholizmo demonų. Beje, klubo nariams, siūlyčiau nedalyvauti balsavime, kai bus balsuojama dėl sveikos gyvensenos, alkoholinių gėrimų ribojimo ir panašių klausimų.

Beje, Seimas priėmė nutarimą, kad vėl bus didinamas akcizas alkoholiniams gėrimams, kai tuo metu aplinkinėse šalyse jis mažinamas. Vadinasi, padažnės apsipirkimo kelionės į Latviją, Lenkiją. Nejaugi neužtenka akis badančių faktų, kad kasmet mes į šias šalis išvežame po milijonus eurų.