LR prezidento Kanceliarija užsakė reprezentatyvias sociologines apklausas, kurias atliko žinoma viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė. Žmonių teirautasi apie aktualius dalykus: ar pritaria Stambulo konvencijos nuostatoms bei ratifikavimui, partnerystės įstatymui? Ar nori tiesiogiai rinkti merus ir Prezidentą? Ar pritartų, kad būtų naikinamos vienmandatės apygardos ir visi Seimo nariai būtų renkami pagal partinius sąrašus?
Paaiškėjo štai kas: didžioji dauguma rinkėjų dalies elito peršamų ir Seimo darbotvarkėje jau figūruojančių teisėkūros sumanymų visai nenori, akivaizdžiai pasisako prieš.
Apklausų rezultatais nepatenkintos interesų grupės, sisteminės politinė jėgos ir jas aptarnaujanti didžioji žiniasklaida ėmė mūsų Prezidentą maišyti su žemėmis. Pasipylė gausybė smerkiančių straipsnių, komentarų.
Visuomenei bandoma įpiršti nuomonę, jog mūsų Prezidentas, užsakydamas apklausas, padarė kažką klaikaus, absoliučiai neleistino. Pasielgė bėdžius itin neapdairiai, pasirodė, kaip visiškas „mėmė", beviltiškai prarado politinę lyderystę. Pasak buvusio politiko ir šoumeno Valinsko, taip žemai dabar G. Nausėda puolė, jog antrą kadenciją matys, kaip savo ausis...
Kitas tipinis smerkiančio straipsnio pavadinimas: „prezidentavimas apklausomis, demokratinė lyderystė ar nuogybės dangstymas tūpčiojant prieš minią".
Toji „minia" esame mes, mokesčių mokėtojai, piliečiai, rinkėjai, o tūpčiojantis nuogalius - mūsų išrinktas Prezidentas.
Apsivalius nuo manieringos retorikos ir emocijų, pogrominės kritikos Prezidentui esmė paprasta, kaip trys centai. Supraskite, žmonių buvo klausinėjama ne to ir ne taip. Komentatoriai net nesimaskuodami visuotinai postuluoja respondentų ir rinkėjų kvailumo prezumpciją. Esą, eiliniai lietuvaičiai - mužikėliai nieko nesupranta, todėl atsakyti adekvačiai yra neįgalūs... Ar iš tiesų yra tai, ką bandoma mums įrodyti, įpiršti?
Kas nežino istorijos, amžinai lieka vaikais... Viešosios nuomonės apklausų industrija susiformavo JAV 1920-1930 m. Vienintelis šios industrijos tikslas (buvo tada ir išlieka dabar, po 100 metų) - sužinoti rinkėjų ir vartotojų lūkesčius bei preferencijas. Tatai žinant, galima plėtoti rinkimines programas ir/arba prekių bei paslaugų marketingą. Galima laimėti rinkimus, galima turėti gerus pardavimus ir garantuotą pelną. Sociologinės apklausos - Vakarų civilizacijos išradimas bei tikrojo (neišsigimusio) liberalizmo ir demokratijos įtvirtinimo įrankis. Rinkėjai ir vartotojai paprastai yra tie patys žmonės. Vienu atveju jie „balsuoja" savo pinigais už kokybišką prekę ar paslaugą ir Išbalsuoja lauk iš rinkos nevykėlius. Kita kartą jie balsuoja už politikus. Vienus išrenka, o kitus iš renkamos valdžios struktūrų išbalsuoja lauk. Politikas, partijos jo rinkimų programa taip pat yra savotiška prekė ir paslauga.
Taigi, politiniai lyderiai, kurie užsako sociologines apklausas ir nori sužinoti savo rinkėjų nuomonę aktualiais politinės darbotvarkės klausimais, nedaro NIEKO blogo. Priešingai, tokiu veiksmu rinkti politikai įtvirtina atstovaujamąją demokratiją, taip pat savo asmeninę politinę lyderystę ir atsakomybę. Nėra atsakomybės rinkėjams, nėra ir tikros politinės lyderystės, nėra demokratijos. Kuo daugiau viešosios nuomonės apklausų, tuo daugiau demokratijos ir laisvės. Savo ruožtu, jei pasireiškia demokratija ir laisvė, tai dėsningai randasi daugiau gerovės, daugiau visuomeninio ir asmeninio turto. Tiesą sakant, čia vadovėlinės trivialybės, deja, kai kas Lietuvoje jas staiga primiršo.
Prisiminkime, viešosios nuomonės apklausos pokarinėje Vakarų Europoje sistemingai ėmė rastis ir įsivažiavo tik apie 1960-1970 m. Anksčiau nei Adolfui, nei Dučei, nei Josifui Stalinui jokių sociologinių apklausų nereikėjo. Anuometinėms Franko Ispanijai ir Salazaro Portugalijai apklausos irgi buvo perteklinės. Nesistebėkime, bet ir Smetona su Ulmaniu jokių viešosios nuomonės tyrimų neužsakinėjo. Šiaurės Korėjos vadukui, Kinijos lyderiui Xi Jinpingui, Baltarusijos Batkai apklausų ir šiandien nereikia, nors nuo pirmųjų viešosios nuomonės tyrimų JAV jau praėjo šimtas metų. Taigi, į Vakarų Europą apklausos pavėlavo ateiti 40-50 metų, iki Kinijos ir Baltarusijos neatėjo iki šiol. STOP, atvažiavome: kai kam ir Lietuvoje viešosios nuomonės apklausos jau kliūna, netinka, tampa patyčių objektu. Yra puiki ukrainiečių patarlė: „neverta ant veidrodžio pykti, kad snukis kreivas". Viešosios nuomonės industrija vadovaujasi šūkiu: Vox populi - vox dei. Išvertus iš lotynų tai reiškia - liaudies balsas - Dievo balsas.
Iš tiesų egzistuoja dalykai, specifiniai klausimai, kur sociologinės apklausos būtų beprasmiškos. Prisiminkime, Kaune buvo nugriautas Panemunės tiltas ir netrukus atstatytas visiškai naujai. Ar byrantį tiltą reiktų renovuoti, ar nugriauti visai ir statyti iš naujo, ar apriboti judėjimą, leidžiant juo tik pėsčiuosius ir dviratininkus, privalo pasakyti būtent ekspertai. Beprasmiška, netgi absurdiška būtų teirautis masinės gyventojų populiacijos apie tai, kaip spręsti tilto problemą. Galima žmonių atsiklausti, ar apskritai toje vietoje reikalingas tiltas, be negalima klausti, ką daryti su tiltu. Dažniausiai yra beprasmiška bendrojoje gyventojų populiacijoje kelti sociologinius klausimus, kurie tiesiogiai susiję su rinkos dalyvių ekonominiais interesais, tarkime, teirautis masių apie mokesčių ar kainų didinimą ir pan. Juk perkantysis visada nori įgyti kuo pigiau, o pardavėjas tikisi parduoti kuo brangiau. Čia pasireiškia amžinas egzistencinis konfliktas, todėl viešosios nuomonės apklausa čia yra bemaž beprasmė. Vietoje sociologijos moderniose demokratijose čia pasitelkiami nepriklausomi ekspertai, visokios stebėtojų tarybos, kainų ir konkurencijos kontrolės komisijos.
Būtent klausimai apie pasaulėžiūros dalykus, apie aktualias politines darbotvarkes, jų išprendimo alternatyvas kaip tik ir yra VISŲ pilietinių-politinių apklausų tikrasis objektas. Būtent dėl šitos paskirties viešosios nuomonės tyrimai ir egzistuoja jau visą 100 metų. Keikti ir niekinti G. Nausėdą dėl aktualių apklausų užsakymo yra tas pats, kas keikti jaunikį, kad pabučiavo savo nuotaką, užsipulti motiną, kad paglostė savo kūdikį ir nusišypsojo...
Galime tik pasveikinti Nausėdą ir Prezidento Kanceliariją, kad tokias apklausas užsakė. Tuo pačiu iš apmaudo turėtume išsirauti kuokštą plaukų, kad tokios apklausos aktualiausiais politinės darbotvarkės klausimais mūsų valdžios nebuvo užsakinėjamos anksčiau. Visus 30 metų. Geriau vėliau negu niekados.
Kokios yra tikrosios pogrominės kritikos, kuri užgriuvo G. Nausėdą, priežastys. Šuo pakastas štai kur. Pirma, apklaustų rezultatas visiškai neatitinka dalies elito ideologinių nuostatų ir partinės politikos lūkesčių bei ketinimų. Vieni veikėjai draskosi iš kvailumo, kiti dėl įgimto konformizmo. Dalis - patys ciniškiausi herojai - draskosi todėl, kad uoliai atidirbinėja 30 sidabrinių, kuriuos tikėtinai gavo iš tarptautinio genderizmo rankų. Antra, G. Nausėda išradingai panaudojo galingą demokratinių vadovų ginklą - visuomenės nuomonės apklausas. Čia du viename: ir taikomojo mokslo - sociologinio tyrimo - autoritetas ir svarus demokratinis argumentas, kuriuo galima mojuoti ir šalies viduje, ir bendraujant su genderizmui simpatizuojančiais pasaulio lyderiais, jei jie bandytų spausti Lietuvą. Galima skėstelėti rankomis: „aš už, bet, matote, absoliuti piliečių dauguma to nenori. Aš rinktas lyderis ir ką man, Tamstos, dabar daryti? Lietuviai paskutiniai Europoje priėmė krikščionybę, paskutiniai priims ir genderizmą...".
Todėl ir iškilo poreikis G. Nausėdą nedelsiant nuginkluoti, jo apklausas užpilti pogromine kritika, nepateikiant jokių adekvačių argumentų. Argumentai reikalingi civilizuotuose demokratiniuose debatuose. Pogromo argumentai tikrai ne iš intelekto ir ne iš dorovės pasaulio. Pogromo argumentai - dūžtantis stiklas, pykčio retorika, patyčios, kaltųjų paieškos ir prakeiksmai jiems...
O kokiu veidu į Lietuvos žmones šioje nelemtoje istorijoje atsisuka didžiosios mūsų šalies medijos ir visos kalbančios galvos? Jokio laisvo politinio ir pasaulėžiūrinio diskurso sisteminėje mūsų šalies žiniasklaidoje seniai nėra. Tiesos ir požiūrių įvairovės norintys LR piliečiai žinių bei įžvalgų seniai ieško mažuosiuose nesisteminiuose portaluose ir Youtube platformoje. Paradoksas, dabarties moderni ir globali Lietuva supanašėjo į Rusiją ir Baltarusiją. Sisteminę televiziją ten šmaikštuoliai seniai praminė „zombinimo dėže" (=зомбоящик). Žmonės ten masiškai metasi į Youtube, kadangi nesisteminiai portalai ten jau užsmaugti. Lietuvoje kol kas dar neužsmaugti ir čia mažytis privalumas.
Visi, kas savo smegenyse turi bent du vingius, atsiradusius ne gimimo kančių metu, bet dėl individualaus sąlyčio su kultūra, supranta vieną esminį dalyką. Buitinius faktus Lietuvos sisteminės medijos pateikinėja dar daugmaž adekvačiai. Deja, kai prireikia kalbėti apie politinį ir pasaulėžiūrinį diskursą, dabartinės šalies sisteminės medijos iš esmės niekuo nesiskiria nuo 1938 m. bolševikų „Pravda" arba nuo nacistinės Vokietijos oficiozo „Völkischer Beobachter" (=Nacionalinis apžvalgininkas). Vien totali dezinformacija ir ideologiškai motyvuotas smegenų plovimas...