respublika.lt

Prof. Gediminas MERKYS: AR PAMINĖSIME IR KAIP PAMINĖSIME 1941 M. BIRŽELIO SUKILIMO METINES? (67)

2021 balandžio 07 09:10:00
Gediminas Merkys

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) direktorius profesorius Adas Jakubauskas, ėjęs pareigas tik nuo birželio mėn., balandžio 1 d. buvo atleistas, galima sakyti, vienbalsiai.

×
nuotr. 1 nuotr.
Prof. Gediminas MERKYS. Eltos nuotr.

 

Personaliniu klausimu Seimas prabalsavo itin sklandžiai, visai kaip sovietinių laikų partinių funkcionierių aukščiausioji taryba, atmiežta kolūkio melžėjomis ir mechanizatoriais...

Aukštojoje valdžioje niekas nevyksta atsitiktinai, ypač jei kalbame apie sutelktus, kryptingus veiksmus. Š. m. Birželio mėn. sukanka 80 metų nuo Lietuvai svarbios datos. Tai - 1941 m. Birželio 22-28 d. sukilimas, kurį organizavo Lietuvos aktyvistų frontas LAF. Už sukilimo stovėjo tokie patriotai ir intelektualai, kaip prof. A. Maceina, literatas B. Raila, diplomatas ir kariškis K. Škirpa bei kt.

Dabartinė kolonijinė Lietuvos administracija, tikėtina, gavo neformalų pageidavimą iš aukštosios tarptautinės ponybės pasirūpinti, kad svarbi istorinė data niekaip nebūtų minima oficialiai, t.y. - Lietuvos valstybės vardu. Būtent kompetentingas, patriotiškas LGGRTC direktorius ir pats Centras būtų buvę kliūtimi minėtam politinio servilizmo užsakymui išpildyti. Užtat ir prireikė skubiai keisti Centro vadovybę, o pačią įstaigą nedelsiant reformuoti. Čia ir yra „jaunos istorikės" skundų, „teisingai" mąstančių istorijos mokslininkų viešų laiškų, taip pat Centro, jo vadovo pjudymo ir juodinimo kampanijos tikroji potekstė.

Mažumėlę kantrybės, skubiai reformuotas LGGRTC ir jo nauja vadovybė netruks pareikšti, kad minėti Birželio sukilimo 80-ies metų jubiliejaus jokiais būdais negalima. Esą, tai buvo žydšaudystės ir kolaboravimo su naciais pradžia, tad ir švęsti ar minėti nėra ko.

1941 m. Birželio sukilimo tikslas ir prasmė buvo kilnūs. Tai - neabejotinai žyminis įvykis mūsų naujausioje istorijoje. Geopolitinės katastrofos sąlygomis bandyta improvizuoti ir, kaip nors išlaviravus, sugrąžinti Lietuvai nors sąlyginę nepriklausomybę, apsisaugoti nuo bolševizmo vergovės. Istorija parodė, kokia naivi buvo toji iliuzija.

Sukilimo laikas objektyviai sutapo su negerais karo įvykiais. Privalu suvokti, prie karo iniciavimo nei tuo metu jau pasmaugta Lietuvos valstybė, nei jos žmonės niekaip neprisidėjo. Kaip tik tuo metu į Lietuvos žemę atriedėjo ir holokausto volas, pradinį impulsą gavęs pačioje Vokietijoje „Krištolinės nakties" (1938 m. lapkrityje) metu ir vėliau įsisukęs 1939 m. nukariautoje Lenkijoje.

Kaip dabar žinoma, žymusis nacių vadovybės sprendimas dėl „žydų klausimo galutinio išsprendimo" (Endlösung der Judenfrage) buvo padarytas Wansee viloje tik 1942 m. (!) sausio 20 d. Taigi, 1941 m. birželyje niekas, netgi labiausiai politiškai išprusę ir įžvalgūs veikėjai, negalėjo žinoti, jog tarp nacizmo politinės praktikos ir bemaž šimtaprocentinio žydų išžudymo okupuotose teritorijose ilgainiui atsiras lygybės ženklas. Tai, kad nacių valdžia žydus persekioja, kad atima iš jų visas pilietines teises, turtą, koncentruoja getuose, tą jau buvo galima 1941 m. matyti ir žinoti. Antai garsusis Varšuvos getas buvo įsteigtas 1940 m. spalio 2 d. Deja, apie tai, kad VISI judėjai ilgainiui privalės būti nužudyti, 1941 m. vasarą negalėjo žinoti NIEKAS. Net pats Hitleris ir Heydrichas dėl tokių ketinimų galimai dar nebuvo iki galo apsisprendę. Beje, panašias teroro ir trėmimų akcijas savo 1940 m. okupuotose teritorijose lygiagrečiai vykdė ir bolševikai. Žudymai, trėmimai, koncentravimas getuose ir GULAG-e buvo brutali, nežmoniška, bet, sutikime, tuo metu įprasta ir masinė didžiųjų grobuoniškų valstybių praktika. Ne Škirpos ir ne Ambrazevičiaus galiose buvo tą praktiką stabdyti ar pakeisti. Tai, kad tuo metu minėti asmenys ir kiti lietuviai išsaugojo patriotinius jausmus ir turėjo politinio veikimo iliuzijų, nėra joks nusikaltimas nei teisei, nei moralei.

1941 m. birželio sukilimo paviešinti dokumentai, jo vadų pasisakymai, pagaliau visas sukilimo ideologinis-politinis pagrindimas ir jo tikslų artikuliacija nebuvo susiję su raginimu fiziškai smurtauti prieš žydus ar juolab juos žudyti. Tuo metu spontaniškai įvykę Lietuvos žydų žudynės išsivadavimo sukilimo atžvilgiu objektyviai buvo visai paralelinis, tiesiog laike sutampantis įvykis. Priešingai, yra duomenų, kad Laikinosios vyriausybės jėgos struktūrų vadai bandė stabdyti spontaniškus pogromus ir žydų žudynes, kaltino jų organizatorius juodinant Lietuvą ir tarnaujant naujam okupantui. Svarbu suvokti, kad sukilėlių vadovybė ir Laikinoji vyriausybė nekontroliavo visos šalies teritorijos, neturėjo patikimų ir plačios aprėptiems informavimo kanalų savo valiai ir žiniai skleisti, neturėjo sklandžiai veikiančių jėgos struktūrų viešajai tvarkai ir teisėtumui užtikrinti. Visa to meto galingoji nacizmo propaganda, jos retorika buvo persmelktos panieka ir neapykanta judėjams. Žodžiai „bolševizmas" ir „žydai" visose anuometinėse nacių propagandos žinutėse ėjo greta. Įtampą didino ir toji aplinkybė, kad nemaža dalis judėjų kilmės asmenų, atplyšusių nuo savo tautinės bendrijos Lietuvoje kamieno ir tradicinės judėjų religijos, iš tiesų labai aktyviai veikė represinėse sovietų okupantų struktūrose, tokiose kaip NKVD, tiesiogiai dalyvavo vadinamosiose „išbuožinimo" ir trėmimo akcijose. Neigiamą vaidmenį suvaidino ir tam tikras buitinis-ekonominis (bet tikrai nesmurtinis) antisemitizmas, kuris, būkime biedni bet teisingi, visgi pasireiškė ir smetoninėje Lietuvoje. Turima galvoje anuometinės publikacijos, viešoji opinija, kuri pavirkaudavo, esą, visą prekybą šalyje turi užėmę žydai, laikas ir lietuviams čia pasireikšti, pakonkuruoti... Pridėkime prie tos įtampos, teisybės atstatymo nuotaikų netikėtai užgriuvusio karo suirutę, viešosios tvarkos griūtį, nacių spectarnybų provokacijas.

Kai kurie sukilimo vadai ir ideologai, vertinant iš dabarties perspektyvų, anuomet padarė netoliaregiškus politinius pareiškimus, retorinius reveransus nacių lyderiui, Vokietijai bei anuometinei jos valstybinei ideologijai. Toji faktinė aplinkybė dabar atveria langą bandymams diskredituoti minėtą sukilimą nuo A iki Z, jį tiesiogiai sieti su kolaboravimu naciams ir holokaustu.

1941 m. birželio sukilimas nekėlė tikslo pasitarnauti nacizmui, neragino žudyti judėjų, neturėjo pilnos ir realios valdžios teritorijoje, nekontroliavo situacijos, tad ir neneša atsakomybės dėl spontaniškai įvykusių pogromų ir žudynių, kurias su dalies vietinių durnelių ir moralinių išsigimėlių pagalba suorganizavo būtent nacių spectarnybos.

1941 m. birželio sukilimas yra mūsų tautos kovos už laisvę ir savo valstybingumą aktas. Tai žyminis mūsų tautos gyvenimo įvykis. Turime teisę į istorinę atmintį, kaip ir turime teisę mums svarbų istorinį įvykį oriai paminėti, pagerbti visas tų dienų aukas ir lietuvių, ir judėjų. Tai niekaip nesusiję su kokiomis nors užslėptomis simpatijomis holokaustui ar norui jį paneigti. Žodžių iš dainos neišmesi. Lietuvoje 40 km plentu nepravažiuosi, būtinai sutiksi ženklą „masinė žydų žudynių vieta". Visa tai vyko mūsų žemėje. Istorinė tiesa tokia, kad didžioji masė Lietuvos gyventojų su holokaustu yra niekaip nesusijusi. Saujelė lietuvių išsigimėlių žydus žudė, saujelė teisuolių, rizikuodami gyvybe, žydus gelbėjo. Tokia yra mūsų istorija.

To meto Lietuvos įvykių vertinime šiandien paradoksaliai sutampa net dviejų didelių galių interesai. Didžioji galia tai - modernus leftistinis politkorektiškumas. Mažesnioji, bet pakankamai didelė ir agresyvi yra regioninė galia - putinizmas. Ir viena ir kita galia šiandien nesitenkina tuo, kad Lietuva ir lietuviai yra istorijos aukos. Jie nori mus paversti dar ir moralinėmis atmatomis. Panašiai teisme elgiasi žagintojai: „žiūrėkite, ji tikra k...va, ji pati norėjo". Jų tikslas - primesti mums SAVO „vienintelę tesingą" istorinę tiesą, apriboti laisvą istorinį diskursą, tiek mokslinį, tiek pilietinį, ir priversti mus išsižadėti savęs.

Nesitikėkime nieko iš kolonijinės administracijos, šiuo metu veikiančios Lietuvoje. Ji atlieka kumetyno prižiūrėtojo ir aukštesniojo liokajaus funkciją. LGGRTC jau sutvarkytas pagal dar aukštesnės ponybės pageidavimą.
Kita vertus, niekas negali mums - piliečiams - uždrausti Lietuvai svarbų Birželio sukilimo jubiliejų paminėti garbingai ir oriai. Na, pabars, sukritikuos mus eilinis dvaro pasamdytas politkorektiškas istorikas. Ir viskas. Nei vieno nenuveš į tardymo rūsį, nei vieno nepaguldys priverstiniam gydymui į Černiachovskio psichiatrinę. Kas nepriklausote aukštajai nomenklatūrinei šių laikų Lietuvos ponybei, tai ir Jūsų karjerai tas įsitraukimas į paminėjimą jokios įtakos neturės.

Susitelkime, susitarkime dėl koordinuotų minėjimo veiksmų visoje šalies teritorijoje scenarijaus. Juk laiko dar yra, bet jis bėga. Nebijokime būti savimi.

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (67)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar dalyvaujate/stebite trijų dienų „įspėjamąjį mitingą”?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kaip manote, kada bus nutrauktas karantinas?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+8 +17 C

+10 +21 C

 

+15 +21 C

+18 +25 C

+25 +30 C

 

+25 +27 C

0-4 m/s

0-3 m/s

 

0-4 m/s

       

Nuorodos