1 nuotr.Mąstant apie pirmąjį gegužės sekmadienį, kažkodėl labiausiai norisi prisiminti Šatrijos Raganos "Sename dvare", ten labai žavus mamos, žemaitiškai tariant, "mamatės" paveikslas. Ji yra mama, bet kartu ir labai graži moteris, prie jos vaikai glaudžiasi, žavisi jos ilgesiu, grožio pajautomis, nors ir ne iki galo jas supranta.
Dažnai mąstome apie moteriškumą, kaip apie slėpinį, tačiau šį kartą netikėtai atėjo mintis, kad ir motinystė yra slėpinys. Tiek vaikui, tiek šeimos tėvui, tiek galbūt ir pačiai mamai. Ar jaunai, dar besilaukiančiai vaikelio ir dėl to išgražėjusiai, ar spinduliuojančiai, kai per miestą stumia vežimėlį su dar pora šalia strikinėjančių mažučių, ar jau kiek žilstelėjusiai ir laukiančiai.
Sau leidžiant lengvą šypsenėlę, pasižiūrėjimas į mamą ir kaip į slėpinį, manau, pradžiugintų ne vieną mamytę. Greta kartais ir kiek išpūstų, tačiau mūsų visuomenėje be galo reikalingų, pasiaukojančios motinystės išaukštinimų, manau, geriausia dovana būtų mamai, jei galvodami, kaip ją pasveikinti prisimintume vaikystės arba jau suaugusio gyvenimo momentus, kai pačiai mamai nežinant ją pamatėme ir stabtelėjome pagalvoję - kokia ji graži!
Dažniausiai tai galėjo įvykti, užklupus mamą užsižiūrėjusią į tolumas, mąstančią ką nors virš buities. Arba tiesiog pavasarį kuo nors besidžiaugiančią. Kartais ji tą patį grožį spinduliuotų ir džiaugdamasi netyčia rastais jau išaugtais savo vaiko bateliais. Tuomet ji pajautusi iš už nugaros priartėjusį net ir mažą savo vaikelį, lėtai apsisuka, priglaudžia, ir prabyla į jį jau ne visai įprastu mamos tonu, o dalijasi išgyvenimu - grožio patirtimi arba egzistenciniu klausimu. Nebūtinai išsakomu taip, kad vaikas turėtų suprasti, bet kažkodėl tai atmintyje pasilieka ir... vis dėlto, būna suprasta. Mintimis gal po kiek daugiau metų, tačiau pajautomis - iš pat sykio.
Man maloniausia nuo pat vaikystės būdavo pamatyti savo mamą kaime ant sūpynių, kai ji tarsi nieko nematydama supdavosi ir dainuodavo. Kartais liaudies dainas, kartais tas, kurias atsimindavo iš vaikystės. Ir nesinorėdavo, kad mama tokiais momentais mane pastebėtų, taip būdavo gera ją matyti laisvą, laimingą, švytinčią - dėl to ir be galo gražią. Taip pat būdavo gera, kai į šią savo paslaptį mama pastebėjusi ir mane pakviesdavo - kartą sėdėjome ant sūpynių ir dainavome dviese kažkokią liaudies dainą. Nemokėjau jos, bet vaikišku balseliu bandydavau įsijungti į atkartojimus.
Taip pat gražūs mamų ilgėjimaisi, kurie vaikui atrodo tarsi nuliūdimai, bet aišku, kad ten yra ne vien tai. Tokiu metu net didžiausias padauža susivoks, kad jo klausimas apie pietus ar išėjimą į kiemą gali kiek palaukti. Nors kartais, kai mamai yra ilgesinga nuotaika, net ir apie blogą pažymį ar kokį netyčia išdaužtą lango stiklą kieme prasitaręs vaikas, nebus nubaustas. Tokiomis akimirkomis mamų širdyse visada gyvenanti atjauta ir meilė būna nepridengta jokios pareigos auklėti. Jei prisipažinta išdaiga kiek rimtesnė, tuomet mama tiesiog kiek nuliūs, mintimis galbūt paklajos po savo vaikystę ir pradės su tavimi ramiai ir ilgai kalbėtis. Arba tiesiog - užteks jos žvilgsnio ir susimąstymo.
Retai mamoms tenka tokių malonių akimirkų, kai šios gali pabūti su savimi, pasvajoti. Vis kas nors batukų savo neranda, išalkęs po žaidimų lauke parbėga arba, geriausiu atveju, nori parodyti savo naują piešinį. Kiek paūgėjęs kartais pasakoja savo darbų bėdas, dar vėliau - skelia iškalbingus pamokslus jau senutei mamai, kad ši nesirūpinanti savo sveikata. Aišku, visa yra iš meilės, taip ir turi būti.
Ir niekada mama nesupyks, kai prieisi prie jos tą intymiąją akimirką, o tik ja pasidalins, galbūt net pati to nesuvokdama.
O slėpinys tam ir yra slėpinys, kad jis ne visuomet ir, be abejo, ne visiems būtų matomas. Vėlgi norisi prisiminti dar pradžioje minėtą "Seną dvarą", kai maža, greičiausiai ikimokyklinio amžiaus, mergaitė Irusia taip džiaugdavosi, kai "mamatė" prisėsdavo prie pianino ir ilgai išjausdama grodavo romantinius kūrinius. Mergaitė dar nesuprato, bet jau jautė, kad jos mamai nelengva būti dvaro šeimininko žmona, nuolat būt pasinėrus į ūkio reikalus. Kai mergaitės tėvelis bandė ateiti su eiliniu buities klausimu, mergaitė jį apkabino ir paprašė, kad kiek palūkėtų, nuoširdžiu vaiko balsu ištarė, jog "mamatei" labai patinka groti, ji tada labai laiminga.
Aplankę savo mamas ir atnešę joms po gėlių puokštelę, pasistenkime prisiminti ir pasidalinkime tą dieną akimirkomis, kada jose matėme kažką gražaus, kas galbūt vaikystėje ir mūsų pasaulį praturtino. Už globą, užauginimą esame jau ne sykį dėkoję. Be abejo, už tai dėkoti niekada nebus per daug. Tačiau leidimas mamai suvokti, kad ji yra dar ir paslaptinga, graži (tik nesupraskime šio žodžio pernelyg paviršutiniškai), bus dovana, kuri privers ją kurį laiką taip romiai ir kiek ilgesingai šypsotis. Kaip moteriai, kuri viduje jaučiasi graži, nors to ir nemąsto. Kiekvienai moteriai yra labai svarbu būti pajaustai, kaip slėpiniui. Dar brangiau, kai tai plaukia ne tik iš vyro, bet ir iš jos vaikų.
Pradžiuginkime savo mamas į jas kiek naujai pažiūrėdami!
