Priesaikos žodžiai gražūs, o darbai?

Iškilmingoje aplinkoje perskaityti priesaikos tekstą ir jį pasirašyti sugeba visi. Nesusipratimų atsiranda tada, kai reikia priesaiką vykdyti, vadovautis Konstitucijos nuostatomis ir jas įgyvendinti.

Štai prieš 10 metų nustojo galioti senasis Tautinių mažumų įstatymas. Baigiamas parengti naujas šio įstatymo projektas. Seimas artimiausiu metu turėtų jį gauti ir svarstyti. Lietuvos radijo Aktualijų studijoje tą klausimą 2021 m. vasario 9 d. aptarė teisingumo ministrė dr. Evelina Dobrovolska, Seimo nariai Rita Tamašunienė ir Audronius Ažubalis bei teisininkė dr. Elžbieta Kuzborska-Pacha ir istorikas dr. Grigorijus Potašenka.

Diskusijos metu A.Ažubalis dalyvių dėmesį atkreipė į tai, kad Lietuvos Konstitucijoje tautinių mažumų sąvoka nevartojama, jos nėra. Kalbama tik apie tautines bendrijas. R.Tamašunienė į tai replikavo liaudiška patarle: „Kaip pavadinsi, nepagadinsi". Niekas neprieštaravo. Taigi diskusijos dalyviai A.Ažubalio net pakartotą pastabą ir jo išsakytą` abejonę, ar apskritai reikalingas toks įstatymas, „praleido pro ausis". O be reikalo...

Dabar ne Rusijos caro laikai. Vietos žmonės į savivaldybę gali kreiptis sava kalba ir neabejoju, kad bus suprasti. Sudarytos sąlygos ne tik pradinį, bet ir vidurinį mokslą įgyti gimtąja kalba. Senoliams, prireikus raštą valstybine kalba parašyti, gali būti suteikiama nemokama paslauga.Visa tai galima daryti ir be specialaus įstatymo. Dvikalbės gatvių lentelės? Na, bent tiek, kad perskaitytum gatvės pavadinimą, valstybinės kalbos vis dėlto reikėtų pramokti. Kokių išskirtinių teisių dar reikėtų?

Marijušas Antonovičius radijo laidoje nedalyvavo, bet viename portale rašo, kad dabar galiojančios Konstitucijos projekto rengėjai tautinių mažumų sąvokos atsisakę „pamanius, kad terminas „mažuma" menkintų tautinių mažumų orumą". Tad kyla klausimas, kodėl Lietuvos Konstitucijos, ginančios visų tautybių Lietuvos piliečių orumą, nepaisoma?

Ar sąvokos tautinė bendrija ir tautinė mažuma tapačios? Kaip pavadinsi, nepagadinsi? Buitiškai kalbant, tikrai nieko baisaus neatsitiks. Tačiau teisės aktuose, ypač Konstitucijoje, sąvokos privalo būti tikslios. Tautinės mažumos sąvoka vartotina tik tada, kai į kitos valstybės sudėtį patenkama su sava etnine teritorija ar jos dalimi.

Ką byloja Lietuvos istorija? Prisiminkime, kad per dvarus ir bažnyčią ne vieną šimtmetį Lietuvoje buvo vykdoma gana kryptinga lenkinimo politika. Rusijos caro valdžia savo metu vykdė rusinimo politiką, bet jai sunkiai sekėsi, nes tai buvo svetima valdžia ir svetima religija. Lenkino gi savi dvarponiai, prisidėjo ir sava Bažnyčia. Savo pėdsaką paliko ir XX a. pradžioje beveik dvidešimtmetį trukęs Vilnijos atplėšimas nuo Lietuvos.

Lenkėjimas praeityje vyko visoje Lietuvoje. Vokietijos valdžioje buvusi Mažoji (Prūsų) Lietuva buvo vokietinama. Lietuvai pavyko susigrąžinti tik jos dalelę - Klaipėdos kraštą. Dabartinė Lietuvos valstybė niekur neperžengia baltų genčių, lietuvių etninės teritorijos ribų. Taigi, Konstitucijoje tautinių bendrijų sąvoka vartojama labai pagrįstai. Konstitucijos kūrėjai, gerbdami kitų tautybių Lietuvos piliečių orumą, visais atžvilgiais, de jure ir de facto, buvo teisūs ne tik iš mandagumo, bet ir iš esmės.

Stebina, kad Vyriausybė (visų kadencijų) turi Tautinių mažumų departamentą, nors Konstitucija reikalauja jį vadinti Tautinių bendrijų departamentu. Galimas Tautinių bendrijų įstatymas, bet Seimui brukamas Tautinių mažumų įstatymo projektas. Kaip visa tai suderinti su Seimo nario priesaika?

Kadaise buvo renkama idėja Lietuvai. Prie išrinktųjų, tegul ir pavėluotai, norėčiau pridėti dar vieną. Manyčiau, kad visi piliečiai, kuriems tenka duoti priesaiką, privalėtų išlaikyti atitinkamo lygio Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminą. Aukščiausio lygio Konstitucijos egzaminas turėtų būti privalomas Seimo ir Vyriausybės nariams. Priesaiką duodantis žmogus privalo žinoti Konstitucijos žodžių prasmę.