Mano atsakymas būtų skeptiškas - ši struktūra neturi GALIOS, kuri būtina norint iš esmės pakeisti nekompetencijoje ir korupcijoje skendinčią šalies valdymo sistemą su jos partijomis, žiniasklaida, teisėsauga, politologija, sociologija ir t. t.

Gaila, bet NS, matau, netaps masine partija, turinčia pakankamai didelį „kūną", t. y., pakankamą skaičių savo narių, kurie galėtų agituoti už ją vietose, veiksmingai prižiūrėti rinkiminių komisijų (ten nemažai sukčiavimo) darbą ir pan.

Ši organizacija, rodos, jau neturės autoritetingos, plačiajai visuomenei žinomos, patrauklios partinės lyderių grupės, kurių pasirodymas viešumoje sukeltų rezonansą. Jos žmonių išėjimas per žiniasklaidą į viešumą visada bus dozuotas. Nebus ir rimtų partinių finansų. O juk rinkos ekonomikoje partinė veikla kaštuoja pinigus. Ir nemažus.

Partijos politinę galią, jos gebėjimą įtakoti visuomeninius procesus lemia keli veiksniai - jos idėjinis potencialas, lyderių asmeninis magnetizmas, partinės struktūros dydis bei tvirtumas, finansinė padėtis.

Nacionalinio susivienijimo ideologija iš pirmo žvilgsnio abejonių nekelia - jis nuosekliai propaguoja patriotines, krikščioniškas, demokratines nuostatas. Jo nuosaikus euroskepticizmas irgi yra argumentuotas.

Deja, ir šioje - dvasinėje srityje, esama silpnų vietų. Tos silpnos vietos yra NS lyderių „šventumo", „be kaltės pradėtųjų" sindromas ir iš to kylantis instinktyvus ir primityvokas antisovietizmas, buitinė rusofobija , „žmonių iš ateities" mentalitetas.

Tos silpnybės kyla iš darinio lyderių - V.Radžvilo bei V.Sinicos - asmenių savybių. Jos, tos savybės, nemaža dalimi susišaukia su Landsbergiškių dvaro ponų ir liokajų psichologija.

Mes su V.Radžvilu, kaip ir V.Landsbergis, D.Grybauskaitė, A.Maldeikienė, buvom marksizmo dėstytojai. Tiesa, dėstėm skirtingas marksizmo sudėtines dalis. V.Radžvilas - marksistinės filosofijos, o aš - marksistinės politekonomijos kursus. Kitokių filosofijų ir politekonomijų tada nebuvo. Taigi, abu buvom ideologinio fronto darbuotojai.

Aš to niekad neslėpiau. Tačiau matau, kad mano buvęs universiteto kolega elgiasi taip, lyg jis neturėtų šios savo biografijos dalies, apsimeta, kad lyg ir nepriklausė anai sistemai. Ir kaip „žmogus iš ateities" dabar griausmingai smerkia tokius kaip aš ar A.Brazausku „susitepęs" A.A.Juozaitis (pastarasis taip pat dėstė marksistinę filosofiją).

Beje, jis iš savo biografijos yra beveik ištrynęs ir kitą jos puslapį - liberalios, individualistinės ideologijos pirmeivio Lietuvoje, jo kurtos Liberalų partijos pirmininko vaidmenį. Kaip tik ši ideologija kartu su agresyvia ir nepamatuota antikomunistine retorika buvo gera priedanga masiniam ir milžiniškus nuostolius atnešusiam mūsų ekonomikos prichvatizavimui.

Manau, kad dabartiniai NS vadovai „neveža" ir lyderystės prasme. V.Radžvilas yra per daug egocentriškas, labai linkęs į dominavimą, turintis silpnoką politinę nuovoką ir politinę klausą, nemokantis telkti bendraminčių, per griežtai reikalaujantis paklusnumo. Taip, lyderio pozicija yra labai svarbi ir protingi komandos žmonės paprastai yra linkę paklusti vadovui. Bet komanda turi turėti galimybę reikšti savo nuomone, dalyvauti diskusijoje, jausti, kad jų pozicija yra vertinama. Bet NS taip nėra.

Kad pasakyta yra tiesa, liudija tai, kad iš pradžioje didelės garbingų žmonių kompanijos, dalyvavusios Nacionalinio susivienijimo kūrime, šiandien yra pasitraukusios beveik visos ryškesnės asmenybės. Ir iš matomų asmenų liko tik du - prof. V.Radžvilas ir V.Sinica. Ne visi politinio gyvenimo stebėtojai žino, kad pastarasis yra konservatorių partinio inkubatoriaus augintinis...

NS yra politinė partija, kuri turi politinių ambicijų, tačiau per linkusius susireikšminti, netelkiančius, nevienijančius lyderius yra smarkai nukraujavusi. Per kitus rinkimus ji, geriausiu atveju, gali surinkti 2-3 procentus rinkėjų balsų. „Išrinktųjų" klubas, kai kas sako - sekta, be tvirtos partinės struktūros daugiau ir negali tikėtis.

Atmeskime versiją, kad NS yra šalį užvaldžiusio dvaro projektas ir likime prie varianto, kad jo lyderiai tiesiog nemoka blaiviai įvertinti savo galių ir instinktų lygyje nuvertina iki kapiliarų išsišakojusios valdančiosios sistemos, dvaro galimybes. Tačiau ir tokiu, politinės tikrovės nesuvokimo, atveju NS yra naudingas dvarui.

Jis, pirma, trikdo patriotinių jėgų vienijimąsi ir, antra, jis atsikirs, kad ir nedidelę, kaip sakyta 2-3 proc., elektorato dalį. Jei ir kituose rinkimuose tarpusavyje konkuruos kokie 6-7 opoziciniai liliputai, kurie sukapos opozicinį elektoratą į smulkius gabaliukus, persirikiavęs dvaras rinkimus lengvai laimės. Ir NS prie to laimėjimo tyčia ar netyčia bus prisidėjęs...

Kitą koaliciją, ko gero, sudarys jau ne „Trys mergelės", bet ir ta naujoji koalicija grėsmės dvarui nekels. Vadinasi, iš esmės viskas liks po senovei. Lietuvos valstybė kaip bendrojo nacionalinio gėrio kūrėja bus ir toliau žlugdoma. Tačiau antisisteminiu valstybininku save vadinantis V.Radžvilas to, matau, nesupranta.