Pelėsiais ir kerpėm apaugome

Pirmyn-atgal - nuo vamzdžio iki „balvonų“

Kai kas mano arba net mato, kad mes pernelyg lėtai slenkame pirmyn, ir nuoširdžiai dėl to išgyvena, dažniausiai dėl to kaltindamas mūsų geografiją, istoriją, bet labiausiai savo valdžią.

Bet yra ir tokių įdomių Lietuvos piliečių, ryškiau žilstelėjusių, labiau gunktelėjusių, kurie vaikus ir anūkus siunčia pirmyn - į Vakarus, o patys su nostalgija atsisukę spokso atgal - į ten, kur visi buvome beveik lygūs ir todėl jautėmės be galo laimingi, nes nežinojome, kokie esame nelaimingi. Bet yra ir tokių, kurie jau ir nebežino, kur jiems dabar linkti, prie ko slinkti ir ko ilgėtis. Taip ir slankiojam pasimetę pirmyn-atgal, kaip viena neseniai regėta moterėlė dešiniuoju Neries krantu: tai pirmyn nuo „Žaliojo tilto balvonų“ iki „Moderniosios Europos vamzdžio“, tai atgal - nuo vamzdžio link „balvonų“. Ir vis svarstome - nusilenkti ar griaut, griaut ar nusilenkti.

O man atrodo, kad mes, skirtingai nuo pirmyn žingsniuojančios Latvijos ir ta pačia kryptimi jau tekinai lekiančios Estijos, stovime vietoje. Jeigu mums kas nors staiga pavyksta ir mes žengiame du ryškesnius žingsnius pirmyn, tai, žiūrėk, čia pat padarome kokią nesąmonę, pargriūvame, ką nors nusibalnojame, o pakilę vėl žengiame žingsnį, bet jau atbuli. Taip ir šlitinėja valstybė, kaip namų nerandantis girtuoklis. O vargšė tauta dėl to pagrįstai pasijunta visiškai dezorientuota. Ir ta jos dalis, kuri į priekį pasisukusi veidu, ir ta, kuri pakaušiu. Tai todėl, kad mes niekur neiname. Mes krutame vietoje. Jau baigiame apsamanoti. Pelėsiais ir kerpėm apaugti. Ir niekas mūsų, kaip Trakų pilies, nerestauruoja. Tik kažin kokia velniška jėga, geležinėmis letenomis sugriebusi, užkonservavo mus ir iš vietos pajudėti neleidžia.

Sveikos gyvensenos specialistai teigia, kad nejudantis žmogus apkerpėja ir apsamanoja. Sveikos politikos specialistai linkę manyti atvirkščiai: valstybė nejuda pirmyn, kai jos valdžia pasensta ir ima pelyti. Tokia valdžios branda primena pernokusias ir jau nevalgomas daržoves. Jos apibūdinimui tauta turi savo leksiką: „kai iš galvos pelenai byra“. Taigi, pelenus jau barstantys valdžios žmonės paprastai esti demagogai. Užkonservuotą, niekur nejudančią valstybę jie laiko savo laimėjimu - girdi, turime stabilią valstybę. Prieš 20 metų vieną tokį politiką, kuris tuo metu vadovavo Vyriausybei, ryžausi viešai („Respublikoje“) pavadinti „Ilguoju stabilizatoriumi“. Įdomiausia, kad jis visai dėl to neįširdo. Netgi pavadino mane savo krikštatėviu.

Politinius pelėsius liudijanti statistika

Labai atsiprašau ilgėliau pagyvenusių politikų, kad jų viršugalvius pelenais apibarsčiau, o kūnus padabinau senatvę simbolizuojančia atributika. Prašom dėl to kaltinti ne mane, o Konstituciją. Jos 78 straipsnis visai nedviprasmiškai skelbia, kad Respublikos prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis, ne jaunesnis kaip 40 metų. Kiti, deja, yra per jauni. Tai štai aš, pildydamas Konstitucijos valią, visus „per jaunus“, t.y. žmones iki 40 metų, įrašiau į jaunus. O kitų, pilka, žalsva, ir kitokių spalvų atributika mano papuoštųjų, neįrašiau, nes mudu su Konstitucija jaunais jų nebelaikome. Jeigu tokia gradacija skaitytojui būtų priimtina, prieš jį labai raiškiai atsiskleistų visiškai nelaukta samanota nūdienos politinio gyvenimo panorama.

Šiandien Seime yra 14 jaunų žmonių. Kas dešimtas! 10 proc. Metų viduryje du jauni socialdemokratai liausis buvę „per jauni“ ir jaunų Seime bus likę tik kas 12-as. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos frakcija neturi nė vieno jauno, mišri Seimo narių grupė - nė vieno. „Samanojimo prasme“ labai įdomi yra Liberalų sąjūdžio frakcija. Kažkada liberalai atėjo į politinį šalies gyvenimą beveik kaip jaunimo partija, o Eligijus Masiulis, man regis, dvi pirmąsias savo kadencijas buvo jauniausias Seimo narys. Šiandien jis toliau išlieka jauniausias, tik nebe Seime, o savo frakcijoje. Jauniausias, bet jau nebejaunas. Jauno šioje frakcijoje nebėra nė vieno.

1988-aisiais Sąjūdžio iniciatyvinėje grupėje daugiau nei kas ketvirtas buvo jaunas. 26 proc. Artūras Skučas - 27 metai, Gintaras Songaila - 26, Alvydas Medalinskas - 25.

Tarp 1990-aisiais išrinktųjų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, o Kovo 11-ąją tapusių Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signatarais - 49 jaunesni nei 40 metų! Daugiau nei kas trečias. 34 proc.

Pirmojoje Vyriausybėje, suformuotoje 1990, buvo net 4 jauni ministrai. Jauniausiam jų Dariui Kuoliui - tik 27.

Šiandien Ministrų kabinete - nė vieno, kuriam būtų mažiau nei 40.

Tai dabar mes su jumis pabandykime įsivaizduoti, kas būtų dėjęsi Lietuvoje ir kas būtų dėjęsi su Lietuva, jeigu šiandieniniam politikos „elitui“ su tokia metų našta tada, 1988-1991 m., istorija būtų patikėjusi spręsti Lietuvos likimą. Pažadinti Lietuvą Atgimimui. Paskelbti Lietuvą laisva. Išgyventi TSRS vykdomą blokadą. Miegoti Sausio 13-osios naktį ar ne?

Neturiu teisės atsakyti jums į šiuos klausimus? Bet kiekvienas turime teisę ir pareigą SAU į juos atsakyti. Kasdien. O ypač per rinkimus. Ne balsuoti, o po to galvoti. Galvoti, o po to balsuoti.

Neabejoju, ne vienam kils klausimas šias eilutes skaitant, o vėliau šia tema šnekantis su savimi: o kai 1918 m. vasarį Jonas Basanavičius su kitais žilabarzdžiais Tautos tėvais sprendė nepriklausomybės klausimą, ar Lietuvos situacija mažiau įtempta? Ar mažiau grėsmių kabėjo virš Lietuvos, kai 1918-1920 m. ji nepriklausomybę gynė karuose su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija?

Ne, ne mažiau. Bet „samanotų“ politikų buvo tada ne tiek, kiek atrodo pasižiūrėjus į tų laikų barzdotų Lietuvos politikų fotografijas.

Iš 20-ies Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signatarų 10-iai buvo mažiau nei 40. KAS ANTRAS - JAUNAS! 50 PROCENTŲ! KAZIUI BIZAUSKUI VASARIO 15-ĄJĄ BUVO SUĖJĘ 26! Petrui Klimui po savaitės sukaks 27.

IŠ DEŠIMTIES 1918 METAIS SUDARYTOS VYRIAUSYBĖS NARIŲ - 6 JAUNI! KAS TREČIAM - DAUGIAU NEI 40! 60 PROCENTŲ JAUNŲ! MINISTRUI PIRMININKUI AUGUSTINUI VOLDEMARUI - 35!

Tai gal, sakau, ne vien geografija, istorija, energetika ar šilumos kainos ir kitos lengvai pastebimos negandos mus ir mūsų valstybę pavertė tokiais, kokie esame šiandien. Nejudančiais. Apsamanojusiais. Pelėsiais ir kerpėm apaugusiais. Užkonservuotais.

Gink Dieve, neteigiu, kad jaunimas yra protingesnis. Jokiu būdu. Bet jaunimas drąsesnis, radikalesnis, nekantresnis, nenustygstantis. Bet svarbiausia jo misija politikoje - būti šalia vyresnių, protingesnių ir žadinti juos iš miego. Kasdien nupurtyti nuo jų protų pelėsius, kerpes ir samanas. Ir bendromis jėgomis išjudinti Lietuvą. Kad ji, dar neseniai vadinta Baltijos tigru, nesnaustų dieną naktį kaip sena nutukusi, pelių jau nebegaudanti, tik kažkodėl nuolat verkianti katė. Pakaitomis pramerkianti tai vieną, tai kitą akį. Tai kairę, tai dešinę. Pramerkti abi iškart jėgų jau nepakanka.

P.S.

Prie šios temos ketinu sugrįžti, nes esu šventai įsitikinęs, kad ji yra nepaprastai aktuali mūsų valstybei. Bet man reikalinga skaitytojų talka. Būčiau nepaprastai laimingas, jeigu sugrįžtume prie jos kartu. Jeigu jūs savo komentaruose (be to, jūsų laiškams šia tema esu sukūręs specialų el. pašto adresą - jaunas.kauzonas@gmail.com) išsakytumėte ir savo mintis, mūsų bendras rašinys, o gal rašiniai būtų kur kas įtaigesni nei mano vieno. Bandydami įtikinti kitus, koks svarbus yra jauno kraujo įsiliejimas į mūsų valstybės valdžią, pirmiausiai tvirčiau tuo įsitikintume patys. Ir prie balsadėžių, pradedant jau nuo artėjančių savivaldybių rinkimų, ateitume būdami gerokai išrankesni.

Tik taip pažadinsime savo mielą tingią katę, kuri dar taip neseniai riaumojo Baltijos tigru.

Tai argi neverta to Baltijos tigro vardan man drauge su jumis garsiai pamąstyti, pavyzdžiui, tokiomis temomis:

Kur mus nuves senstančios partijos?

Ar tokioms partijoms lemta išgyventi?

Kodėl partijos bijo savo jaunimo, laiko jį šešėlyje ir, kol neatėjo eilė, neleidžia nė vienam išeiti į šviesą?

„Gabrielius Landsbergis“ - partijos ar šeimos projektas?

O gal Lietuvoje jau nebeliko jaunų protų? Gal visi jau nutekėjo?