1 nuotr.Per pastaruosius šimtą metų moterys išties labai daug pasiekė reikalaudamos lygybės su vyrais. Karingasis feminizmas šiandien vis rečiau randa progų garsiai triukšmauti, juk pasaulyje beveik nelieka profesijų, kurias būtų galima pavadinti grynai vyriškomis. „Silpnoji lytis" jau ir ringe kovoja, ir į kosmosą skraido. Tačiau dar neseniai viena sritis, nesusijusi su sunkiu fiziniu darbu, ilgiau už kitas priešinosi moterų atakoms. Paskutinė tvirtovė čia ilgus metus buvo Vienos filharmonijos orkestras, kuris XX a. paskutiniajame dešimtmetyje vis dar gynė vyriškąją tradiciją.
XIX a. damos, grojančios muzikos instrumentais, nenorėdamos pernelyg šokiruoti publikos, savo talentą galėdavo demonstruoti tik šeimoje. Pasitaikydavo pavienių koncertuojančių asmenybių, tačiau jos buvo greičiau išimtis, o ne taisyklė. Tačiau, artėjant XX amžiui, moterys išsikovojo teisę mokytis konservatorijose ir visiškai logiškai pradėjo reikalauti vietų simfoniniuose orkestruose. Tačiau šiuo klausimu damos atsitrenkė į tikrą nesupratimo sieną. Mišrūs kolektyvai, kaip manė vyrai, taptų daugybės bėdų priežastimi, kiltų visokiausių nesusipratimų, prasidėtų tvarkos pažeidinėjimai, flirtas darbe ir vėjai galvose. Įdomu, kad moterų atlikėjų gabumais ir profesionalumu niekas neabejojo, buvo kalbama tik apie „vyriškos brolijos" būtinybę.
Pasipriešinimas buvo toks stiprus, kad XIX a. 8-ame deš. Austrijos muzikantės buvo priverstos steigti savo kolektyvą, taip atsirado pirmasis Vienos moterų orkestras. Ponia Žozefina Aman Veinlich (Josephine Amann Weinlich), talentinga smuikininkė ir pianistė, priglobė po savo sparnu Vienos konservatorijos auklėtines. Tiesa, šio kolektyvo repertuaras vis dėlto skyrėsi nuo „vyriško", dominavo daugiausia lengvo žanro kūriniai - šokių melodijos, valsai, maršai ir populiarios arijos. Vėliau, sukaupusios patirties, damos pamėgino pereiti prie rimtesnių kompozitorių, bet jų atliekama V.Mocarto ir J.Haidno muzika kritikų buvo sutikta priešiškai. Publikos nuomonė buvo tokia, kad rimtoji muzika- vyrų reikalas.
Tik XX a. pradžioje įvyko tam tikras proveržis: anglų dirigentas ir visuomenės veikėjas Henris Vudas (Henry Wood) priėmė į savo orkestrą šešias smuikininkes. Šis atvejis yra bene pirmasis pasaulio istorijoje, kai moterys pradėjo groti rimtame muzikos kolektyve lygiomis teisėmis su vyrais. Paskui simfoninių orkestrų feminizacijos procesas pradėjo vykti aktyviau. Pavyzdžiui, 4-ame deš. Filadelfijos orkestras priėmė į darbą pirmąją arfininkę. Tačiau pasaulyje dar beveik 100 metų išliko vyrų muzikinių bastionų, o tvirčiausias iš jų pasirodė esantis Vienos filharmonijos orkestras. Uždaras, nepasiekiamas svetimai įtakai, šis kolektyvas ir šiandien yra tikras elitinių muzikantų klubas. Iš kartos į kartą jame buvo perduodami savi įstatymai, beje, rašytiniai: įstatuose išties buvo įrašyta, kad šio kolektyvo nariai gali būti tik baltieji vyrai. Tokią vyrišką tradiciją pavyko išsaugoti iki 1996-ųjų.
Nepalenkiami Vienos profesionalai kentėjo dviejų arfininkių buvimą su jais vienoje scenoje, bet tai buvo neišvengiama - arfa iki XX a. pabaigos virto išimtinai moterišku instrumentu. Tačiau su vienos lyties dominavimo pažeidėjomis buvo elgiamasi nelabai pagarbiai - jos nebuvo įrašytos į orkestro etatų sąrašus ir net neįvardijamos afišose, o ir sėdėjo visada nuošaliai, taigi likusieji galėjo vaizduotis, kad jų tiesiog nėra. Padėtis pasikeitė tik baigiantis tūkstantmečiui, bet ir tai tik ruošiantis gastroliuoti Amerikoje. Užjūrio feministės, išgirdusios apie tokį baisų teisių pažeidinėjimą, rengėsi kelti triukšmą ir boikotuoti koncertus, todėl orkestro vadovybei teko aiškinti savo poziciją, o vėliau ją ir keisti, kai keletas tarptautinių organizacijų atsiuntė peticiją, reikalaujančią nedelsiant peržiūrėti lyčių politiką.
1997 m. Vienos filharmonijos orkestras buvo priverstas pripažinti savo pralaimėjimą: iš įstatų buvo išbraukta eilutė „tik vyrai", bet praėjo dar dešimt metų, kol orkestro sudėtį išties papildė moterys. Pirmosiomis kregždėmis tapo smuikininkė ir altininkė, ir joms iš pradžių iš tiesų nebuvo saldu. Tik 2011 m., kai orkestras buvo nubaustas 2,29 mln. eurų sumažinant finansavimą, jo lyčių politika išties pasikeitė. Šiandien kolektyve yra moterų, o viena dama net eina koncertmeisterės (grupės vadovės) pareigas. Pastarasis faktas tapo tikra sensacija, apie jį pranešė žiniasklaida.
Beje, Vienos filharmonijos orkestro istorija nėra unikali. Berlyno ir Prahos orkestruose „moterų ekspansija" buvo vertinama panašiai, o štai Prancūzijoje ir JAV muzikos kolektyvuose šiandien viešpatauja tikra lygybė - vyrų ir moterų orkestruose groja maždaug po lygiai ir damų esama net tokiose „išskirtinai vyriškose" grupėse kaip pučiamieji ir mušamieji.
