...

Svarstėme: kas nutiks Lietuvoje po ketverių liberalų valdymo metų.

Sutarėme: Lietuvoje liks mažiau Lietuvos. Nacionaliniai, tautiškieji praradimai pralenks pandeminius. Tačiau liberalai ekspertų komisijos nuostoliams apskaičiuoti ir įvertinti nekurs.

Nekaltų akių pandeminis aplinkos ministeris liberalas Simonas Gentvilas paguos: „Mieloji Lietuvos populiacija, ne-siel-var-tau-ki-te! Aš Jums garantuoju, kad gamtos įstabiai surėdyta Lietuvos teritorija tuščia tikrai neliks."

...

Svarstėme: pagal Seimo rinkimų rezultatus valstybę turėtų valdyti ne liberalai, o Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai, nes jų Seime daugiausia.

Sutarėme: kas kurį už Pavadėlio vedžiojasi, tas tą ir valdo. Visi matome, ką už Pavadėlio vedžiojasi Ingrida Šimonytė. Kas už Pavadėlio vedžiojasi pačią Ingridą, dvi ekspertų komisijos nutyli.

...

Romėnų laikais vienas skaičių mokslininkas Konsulų tarybai pareiškė, kad Pavadėliu vedžiojami geriausiai ir lengviausiai pasiduodantys dresūrai. Konsulų taryba Pavadėlį paskelbė svarbiu išradimu ir įsteigė Stebuklingojo Pavadėlio ordiną.

...

Slidus, tik jau Kanapinis Pavadėlis svarbų vaidmenį atlieka ir ES valdymo struktūrose.

Šiek tiek per ilgą buvimą ES apipelijęs Petras Auštrevičius Europos Vadovų Tarybai įteikė naują Europinio Pavadėlio įstatymo projektą, kuris turėtų sustabdyti ES byrėjimą.

Briuselietė, pusiau konservatorė, pusiau liberalė Rasa Juknevičienė, kaip jai įprasta, tuoj nusitvėrė kolegos idėją ir Europos Vadovų Tarybai įteikė „Antros ES vėliavos su Pavadėlio simboliu įteisinimo aktą". Kaip pavyzdį pateikė Lietuvą, kur šalia Trispalvės per šventes plazda antroji vėliava su raitelio ant žirgo simboliu. Antros ES vėliavos sukūrimui Rasa paprašė įsteigti trijų milijonų eurų fondą, o į komisijos sudėtį įtraukti simbolių ekspertą, Seimo Kultūros komiteto pirmininką Vytautą Juozapaitį.

Gabrielius Landsbergis antros ES vėliavos su Pavadėlio simboliu projektui pritarė, bet griežtai atmetė Juozapaičio kandidatūrą, pridurdamas: „Aš tam turiu labai rimtų priežasčių."

Priežasčių, kodėl buvo atmesta V.Juozapaičio kandidatūra, ilgai ieškoti nereikėjo. Naujasis bičiulis ant stalo padėjo dokumentą, kuris viską ir paaiškino.

Tikras dokumentas

„TS-LKD Pirmininko rinkimai: lūkesčiai ir tikrovė.

Pirmiausia noriu nuvilti politinius oponentus, garsiai besidžiaugiančius nevienareikšmiais atgarsiais, sklindančiais iš TS-LKD vadovybės uždarų posėdžių. Jokių pikantiškų detalių nebus. Šis tekstas grįstas išskirtinai mano asmenine nuomone, yra paties partijos pirmininko inicijuotos viešos diskusijos pirmininko rinkimų tema tęsinys, skirtas visuomenės nariams, neabejingiems politiniams pokyčiams, kurie neišvengiamai daro įtaką visos visuomenės gyvenimui ir valstybės raidai.

Per TS-LKD prezidiumo posėdį Andrius Kubilius paskelbė, kad nutarė nebedalyvauti partijos pirmininko rinkimuose. Atrodytų, labai demokratiškas ir garbingas žingsnis išmintingo politiko, kurio nuopelnai partijai ir Lietuvos valstybei yra neįkainojami ir nekvestionuojami.

Tačiau antra savo pareiškimo dalimi A.Kubilius vienu ypu nubraukė šio veiksmo iškilmingumą, primygtinai pareikšdamas, kad jis nemato TS-LKD ateities be, jo nuomone, paties verčiausio kandidato, vos prieš metus partijos gretas papildžiusio Gabrieliaus Landsbergio, kuriam yra pasiryžęs perduoti partijos vairą. Kitaip sakant, pirmininkas konstatavo, kad daugiau nei dvi dešimtis metų gyvavusi politinė daugiatūkstantinė organizacija, ne kartą buvusi valdžioje, išugdžiusi ne vieną ministrą, premjerą, Seimo pirmininką, nėra pajėgi pati nuspręsti, o turi paklusti iš anksto talentingo režisieriaus surežisuotam spektakliui, kurio atlikėjai, deja, tikrai nėra paties aukščiausio lygio.

Kita vertus, TS-LKD pirmininkas yra toks pat partijos narys, turintis savo balsą ir neginčijamą teisę į nuomonę. Tačiau pasirinktas būdas, vieta ir laikas verčia abejoti šio veiksmo neutralumu ir veikiau primena sąmoningą mėginimą sukelti sąmyšį vadovybėje. Tai padaryta, užuot diskutavus ir priėmus kompromisinį sprendimą, kartu su oficialiomis partijos institucijomis ar bent su savo pavaduotojais, kurie buvo tiesiog ignoruoti. Suprasčiau, jeigu tie žmonės būtų priešų deleguoti partijai sunaikinti, tačiau visus juos prieš dvejus metus į talką pasikvietė pats pirmininkas. Kodėl A.Kubilius, davęs sutikimą dalyvauti pirmininko rinkimuose, staiga pasuko į šalikelę, belieka tik spėlioti. Tačiau, sprendžiant iš paskelbto pareiškimo, jis išeidamas nepasitraukia ir pažada pasirinktą kandidatą, jam tapus pirmininku, konsultuoti visais įmanomais klausimais. Peršasi eretiška išvada, jog A.Kubilius suprato, kad šįkart gali pralaimėti prie partijos vairo pasiryžusiai stoti Irenai Degutienei ir pasirinko scenarijų, užtikrinantį jo tolesnę įtaką partijai.

Bet labiausiai nerimą kelia A.Kubiliaus skelbiamo „modernaus konservatyvizmo" ir atsijauninimo plano įgyvendinimas, atsisakant pamatinių vertybių. Liūdniausia, kad tikslas vis labiau pateisina visas priemones, įskaitant ir argumentus ad hominem, kai nepajėgiant diskutuoti ir oponuoti idėjų lygmeniu, piktdžiugiškai šaipomasi iš bendražygių biologinio amžiaus, taip ne tik įžeidžiant tūkstančius garbingų mūsų bendraminčių, bet ir rodant nedovanotinai blogą pavyzdį jaunajai kartai, o tai iš pagrindų prieštarauja TS-LKD narius vienijančiai ir garsiai deklaruojamai ideologijai, apie elementariausią etiką jau nekalbu.

Egzistuoja ne viena moksliniu pagrindu grįsta politinio veikimo teorija, tačiau visos jos yra bevertės, jeigu jų vartotojai nepaisys pagrindinės sąlygos - padorumo. Pagarba neatsiejama nuo padorumo bei autoriteto sąvokų, kurių supratimo išmokti neįmanoma jokiose viešųjų ryšių paslaugas teikiančiose kompanijose, nes yra įgyjamos su motinos pienu, tėvų auklėjimu, mokytojų įskiepytomis vertybėmis. Tad norėdami užsitikrinti žmonių pasitikėjimą, pirmiausia turėtume pelnyti jų pagarbą, o neigiant padorumą politikoje ir patiems veikiant neskaidriai, to pasiekti neįmanoma.

Be abejo, jokia politinė organizacija neišliks, jei nevyks natūralus atsinaujinimo procesas, kai į partijos gretas įsitraukiantys jaunieji tėvynės patriotai savo jaunatvišku maksimalizmu papildo vyresniųjų patirtį ir išmintį. Tačiau kaip gamtoje, taip ir politikoje, kiekvienam vaisiui yra savas brandos laikas, todėl per anksti nuraškytas jis netenka galimybės toliau bręsti. Ir joks sodininkas, juolab partijos pirmininkas, niekaip negali paveikti gamtos dėsnių ar jų paspartinti.

Būtų labai gaila, jeigu Gabrielius, potencialus netolimos ateities lyderis, šį kartą tapęs aplinkybių ir kelių asmenų plano auka, prarastų galimybę pelnyti autoritetą savo darbu, o ne garbingos kovos pabūgusio besitraukiančio, bet nesitraukiančio vado dėka. Norisi tikėti, kad šis pirmininko veiksmas nebuvo iki galo apgalvotas, ir jis ras savyje jėgų pripažinti klaidą, taip išgelbėdamas ir Gabrieliaus reputaciją ir, žinoma, partijos gyvastį, kuri priklausys nuo autoriteto, atvesiančio TS-LKD į 2016 metų Seimo rinkimus. Nepaisant A.Kubiliaus ir jo aplinkos patyčių dėl amžiaus, tas autoritetas yra I.Degutienė, jau šiandien sutelkusi jaunystės ir patirties komandą naujam TS-LKD skrydžiui."

...

Kas šio nuoširdaus dokumento-pareiškimo autorius? Vytautas Juozapaitis! Lyg iš dangaus nuskaitė TS-LKD partijos likimą - 2016 metų Seimo rinkimus konservatoriai prapylė Valstiečių ir žaliųjų sąjungai.

Senesnė karta atsimena, kad TSRS okupaciniais laikais TSKP CK generalinį sekretorių iš vieno kandidato rinkdavo todėl, kad reikėjo skubiai vykdyti grandiozinius penkmečio planus. Gabrielius Landsbergis tautai paaiškino, kad jį iš vieno kandidato perrinko TS-LKD vadovu todėl, kad reikia skubiai vykdyti pandeminio suvaldymo planus. Pasirodo, Pavadėlis į Lietuvą yra atkeliavęs iš Rytų?

V.Juozapaitis pasiūlė LRT surengti specialią laidą Gabrieliaus pergalei paminėti. Bet šis jo karštai iniciatyvai nepritarė, tuo parodydamas, kad V.Juozapaičio per pirmuosius Gabrieliaus, kaip partijos vadovo, rinkimus padaryta žaizda dar neužgijusi.

...

Svarstėme: kodėl partijos Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys demokratai pavadinime nėra žodžio „konservatoriai". Bet apie tai jau kitą kartą.