Pandemijos pasekmės. Kaip gyvensime 2021-aisiais ir vėliau

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO apskritojo stalo diskutavo socialinių mokslų daktarai Jolanta SOLNYŠKINIENĖ ir Romualdas PATALAVIČIUS bei Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos patarėjas Gediminas RAINYS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Jau metus gyvename po kai kam pražūtingu tapusiu COVID-19 pandemijos ženklu. Iš pirmojo karantino Lietuvos ekonomika išsivadavo palyginti lengvai. Kokias išvadas dėl pandemijos įvestų apribojimų pasekmių galima daryti dabar, turint metų rezultatus ir ko galime tikėtis artimiausioje ateityje?

G.RAINYS: Mes aktyviai sekame tiek situaciją, tiek statistiką, visa, kas susiję su 2020 metais: vadinamąja pirmąja pandemijos banga bei pirmąja preskripcijų banga ir tuo, kas vyksta dabar. Tad 2020-uosius galima šiek tiek įvertinti. Kai kurie skaičiai, sakyčiau, stebina. Pirmiausia, akivaizdu, kad labai stipriai nukentėjo tam tikri sektoriai - tai teikiantys apgyvendinimo paslaugas, turizmas, labai stipriai nukentėjo mažosios parduotuvės ir tas smulkusis verslas, kurio veikla buvo sustabdyta. O stebina Lietuvos banko, Lietuvos pramonės, prekybos ir amatų rūmų asociacijos ir Statistikos departamento duomenys. Apskritai pramonė metus baigė visai neblogais rezultatais: visa Lietuvos pramonė 2020 metais pelno uždirbo netgi 300 mln. eurų daugiau negu 2019 metais. Yra toks posakis „matuoti bendrą ligoninės palatos temperatūrą". Jeigu juo vadovausimės, tai ta bendra „palatos temperatūra" yra netgi labai gera, o nukentėjo, kaip minėjau, tam tikri atskiri sektoriai.

R.PATALAVIČIUS: Lietuva šiuo metu yra ekonominio nuosmukio fazėje arba, kitais žodžiais kalbat, esame ekonominėje krizėje. Tad visiems mūsų žmonėms ir verslui rūpi, kada iškopsime iš šios pandemijos sukeltos krizės ir kaip gyvensime artimiausiais metais. 2020 metais visa šalies ekonomika smuko, valstybės skola padidėjo daugiau nei 5 milijardais eurų. Kas mūsų laukia 2021 metais?

Ingridos Šimonytės Vyriausybės ambicijas parodo pagrindiniai ekonominės plėtros dokumentai bei ekonominės raidos scenarijus, Vyriausybės patvirtintas 2020 m. gruodžio 14 d. Pasižiūrėjus į jį, matyti, kad 2020 metais patyrėme nemažą ekonomikos kritimą. Nors tame scenarijuje kalbame apie 1,5 procento bendro vidaus produkto kritimą, manau, ilgainiui, Statistikos departamentui perskaičiavus duomenis, gali būti užfiksuotas didesnis ekonomikos kritimas. I.Šimonytės Vyriausybė nepamatuotai optimistiškai žiūri į ateitį ir per daug optimistiškai prognozuoja 2021 metus. Jeigu vertintume pagal šį scenarijų, tai šiais metais kalbama apie bendrojo vidaus produkto augimą 2,8 proc. Nors jau dabar paskelbta, kad Europos Komisijos prognozės yra žymiai blogesnės ir 2021 metams Lietuvai prognozuojamas tik 2,2 proc. ekonomikos augimas. Pirmųjų 2021 metų mėnesių tendencijos rodo, kad šiemet galime sulaukti ne ekonomikos atsigavimo, o minuso, koks buvo 2020 metais. Kodėl?

Pirmiausia, neatsirado pozityvių veiksnių, kurie galėtų teigiamai veikti Lietuvos ekonomiką. Efektyvių „covido" gydymo metodų atsiradimas buksuoja. Naujų efektyvių vaistų „covidui" gydyti neatsirado. Vakcinacijos stringa visoje Europoje. Visi tik kalba apie didžiules naujoves ateityje. Mes, kaip ir visa Europos Sąjunga, gana smarkai atsiliekame vakcinacijos srityje. O tai labai neigiamai veikia ekonomikos dalyvių lūkesčius ir visą ekonomiką. Net per daug nesigilinant į ekonominių procesų valdymą matosi, kad mūsų ekonomika „gydoma" ir pandemijos socialinės ekonominės pasekmės švelninamos gana neoperatyviai, pavėluotai, chaotiškai, be plano. Karantine baigiame pragyventi tik du šių metų mėnesius - sausį ir vasarį, tačiau pirmasis šių metų ketvirtis ekonomikai gali būti gana tragiškas. Jeigu tokios neigiamos tendencijos ir toliau išsilaikys, tai mes ir per visus 2021 metus turėsime ne augimą o ekonominį nuosmukį.

J.SOLNYŠKINIENĖ: 2020 metais pasaulio ekonomika išgyveno giliausią nuosmukį nuo Didžiosios depresijos laikų, tai buvo beprecedentis šokas Europos ir Lietuvos ekonomikai. Diskusijos kyla tik dėl neigiamo poveikio dydžio ir išėjimo iš nuosmukio scenarijų. Kurdami ateities scenarijus ir prognozuodami rodiklius, turime apsibrėžti laiko horizontą, t.y. atskirti trumpalaikį (pandemijos), vidutinės trukmės (išėjimo iš pandemijos) ir ilgalaikį (popandeminį) etapus.

Daugiausiai diskusijų kyla dėl ekonomikos augimo tendencijų ir infliacijos rodiklių. Pasaulio banko ekspertai prognozuoja, kad pasaulio ekonomika 2021 m. augs 4 proc. Vis dėlto reikia suvokti, kad pasaulio ekonomika vis dar patiria globalius struktūrinius ir sisteminius persitvarkymus, kurie turės įtakos jos augimui skirtinguose regionuose ir šalyse. Pandemija nutraukė tiekimo grandines, juosiančias pasaulį, sutrikdė tam tikrų šakų, atskirų įmonių nusistovėjusią ūkinę veiklą, didžioji dalis verslų atsisakė ilgalaikių investicijų ir veiklos modernizavimo projektų, o dirbo ūkinės veiklos palaikymo režimu, išaugo struktūrinis nedarbas, pasikeitė pasiūlos ir paklausos struktūra, pasikeitė vartojimo ir kaupimo santykis ir kt.

Šie ir kiti veiksniai turės lemiamos įtakos ekonomikos atsigavimui pasaulio ir kiekvienos šalies mastu. Blogiausia pandemijos istorijoje yra tai, kad nė viena Lietuvos Vyriausybė pandemijos metu nesugebėjo ekonomikos gelbėjimui skirtų lėšų nukreipti ekonomikos pertvarkymui ir modernizavimui.

G.JAKAVONIS: Dabar nedarbas šalyje pasiekė neregėtas aukštumas. Ką Vyriausybė galėtų padaryti, kad situacija gerėtų, ar matote kokių nors prošvaisčių?

R.PATALAVIČIUS: Žiūrint į Vyriausybės darbą ir į tuos ekonominius scenarijus, ką planuojama daryti, iš esmės matosi, kad Vyriausybė per mažai dėmesio skiria nedarbo mažinimui. Galima sakyti, kad, anksčiau ar vėliau įveikę koronavirusą, turėsime gana didelį nedarbą. Tai yra viena iš šios krizės pasekmių. Ekonominė teorija, su kuria supažindinami dauguma aukštųjų mokyklų studentų, sako, kad valdydamos ekonominį ciklą vyriausybės visada susiduria su dilema, ką daryti? Ar didinti infliaciją, t.y. spausdinti daugiau pinigų ir juos leisti į apyvartą, kad ekonomika sparčiau judėtų (tada perkamoji žmonių galia mažėja), ar išlaikyti didesnį nedarbo lygį, bet saikingai spausdinti pinigus. Lietuvos atveju didesnis nedarbas lemia ir didesnę emigraciją. Atrodo, kad mūsų Vyriausybė, bent jau sprendžiant iš dokumentų, kol kas linkusi mažiau skatinti ekonomiką, bet išlaikyti didesnį nedarbą.

G.RAINYS: Labai aktualus dalykas - reikėtų dar ir dar kartą įvertinti mūsų bedarbius, kas jie yra iš tiesų. Ar jie tikrai bedarbiai ir aktyviai ieško darbo, ar jie tiesiog tik nori gauti paramą. Vis prisimenu per televiziją rodytą vieno iš Lietuvos regionuose gėles auginančio ūkio direktoriaus žodžius, kad gamyboje konkurentų jie turi mažai, o jų didžiausias konkurentas yra Užimtumo tarnyba. Tie žodžiai reiškia: tu ieškai darbininkų ir siūlai jiems algą, o jie turi alternatyvą - Užimtumo tarnybos išmokas. Be abejonės, alga turi būti gerokai didesnė, kad būtų patrauklesnė. O esant tokioms pačioms sąlygoms, savaime aišku, geriau gauti pašalpą, negu dirbti ir gauti truputėlį didesnę algą.

G.JAKAVONIS: Kiek mus gali gelbėti nors ir labai pigiai pasiskolinti milijardai?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Nors į ES ekonomiką įlietas didžiulis kiekis pinigų, skaičiuojamas trilijonais eurų, siekiant gelbėti pandeminės krizės paveiktą ekonomiką, iki šiol tai infliacijos žymiai nepadidino. Kodėl? Suminį infliacijos rodiklį apsprendė priešprieša veiksnių, didinančių šį rodiklį (gamybos apimties kritimas), ir jėgų, mažinančių jį (vartojimo kritimas dėl valstybių užsidarymo, naftos kainų kritimas, ECB veiksmai, užtikrinantys finansinio sektoriaus likvidumą, valstybių ekonomikos gelbėjimo paketų įsisavinimo tempai), ir kt. JAV centrinis bankas užtikrino, kad siekis palaikyti infliaciją ties 2 proc. riba nėra siekiamybė 2021 m. Europos centrinis bankas (ECB) greičiausiai laikysis panašaus požiūrio. Šiuo metu JAV, ES, JK ir Japonijos centriniai bankai fiskalinės politikos priemonėmis siekia palaikyti infliacijos lygį, balansuojantį arti nulio ribos. Spartus infliacijos augimas stebimas besivystančiose šalyse.

R.PATALAVIČIUS: Žvelgdami į dabartinę situaciją bei į ateities scenarijus, matome didžiulį skolinimosi augimą. Pernai pasiskolinome 5,26 mlrd. eurų daugiau, negu grąžinom skolų. Sprendžiant iš visko, 2021 metais valstybės skolos augimas bus ne mažesnis negu 5 mlrd., t.y. mes skolinsimės daugiau, negu grąžinsime, skolos grąžinimo naštą perduosime vaikams ir anūkams. Jeigu pasižiūrėtume į konsoliduotą valstybės biudžetą, kuris parodo bendrą valstybės išlaidų ir pajamų būklę, tai ir ten 2021 metams jau „įdėta" 4,3 mlrd. deficito. Trumpai tariant, šie metai šalies ekonomikai ir mūsų žmonėms bus gana sunkūs.

Esant tokiai sudėtingai ekonominei situacijai, kai auga nedarbas, dalis žmonių negauna pajamų, o kai kurie verslai, kaip antai turizmas, viešbučių ūkis, aviacija, smulkusis verslas yra nemaža dalimi paralyžiuoti, I.Šimonytės Vyriausybė iki šiol neturi pasitvirtinusi ekonomikos skatinimo plano. Jeigu kalbėtume tiksliau, tai Lietuvos ekonomikos gaivinimų ir atsparumų didinimo planas 2021-2026 m. dar nepatvirtintas, nors jau tuoj baigsis pirmasis ketvirtis. Nors Vyriausybės kancleris žada, kad skatinimo planas paaiškės tik kovo pradžioje, atrodo, iš esmės ekonomiką bandoma gaivinti be plano - apgraibom. Na, netiesiogiai rodoma pirštu į Briuselį, kuris taip pat dar nesusitvarkęs bendraeuropinio plano.

Dar vienas svarbus praėjusių metų momentas, kad Sauliaus Skvernelio Vyriausybės sukurtas ekonomikos skatinimo planas buvo patvirtintas 2020-ųjų pradžioje. Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, pernai ekonomikai skatinti panaudota tik 61 proc. lėšų. Galima daryti išvadą, kad valdžios pastangos padėti verslams, praradusiems darbą žmonėms, skatinti ekonomiką yra akivaizdžiai per mažos. Ir ambicijos ateičiai irgi yra per menkos.

G.JAKAVONIS: Iš visur ateina žinios apie pandemijos poveikį pasaulio ekonomikai, pavyzdžiui, kad brangsta žaliavos ir pan. Tai, be abejonės, paveiks ir mus. O kokius žingsnius, manote, tikslinga daryti Vyriausybei, kad būtų palaikoma ekonomika ir gelbstimi nuo pandemijos pasekmių nukentėję žmones?

G.RAINYS: Vienas dalykas, kas iš karto matyti ir suponuoja tam tikrą mūsų strateginę liniją, ką turėtume daryti. Dabar yra nepakankamos investicijos. Yra labai išaugę tiek įmonių indėliai, tiek ir Lietuvos komerciniai bankai deklaravo, kad dabar turi 8 mlrd. eurų laisvų kredito lėšų. Tai yra, jeigu būtų juos tenkinantys įmonių investiciniai projektai, jie galėtų finansuoti iki 8 mlrd. eurų investicijų vien iš bankų sukauptų lėšų. Tai rodo, kad tam tikros pagalbos priemonės 2020 metais suveikė. Buvo likvidumą užtikrinančios priemonės, buvo rinkos intervencijos priemonės, pavyzdžiui, bedarbio pašalpos ir panašiai. Dabar kyla vienas labai subtilus ir dviprasmis klausimas: kiek gi galima remti rinkos priemones, kitaip kalbant, - bedarbystę. Žinome, buvo pailgintas pašalpų mokėjimas ir pašalpos padidintos, o rezultatas - staigiai šoktelėjo nedarbo lygis. Tačiau ne vienas ekspertas pripažįsta, kad nedarbas šoktelėjo dėl to, kad užsiregistruoti ir būti bedarbiu tapo patrauklu.

Na, matyt, daug ginčų nesukels klausimas, ką dabar daryti, kada yra gana didelis nedarbas, pramonininkai deklaruoja, kad smarkiai trūksta specialių įgūdžių turinčios darbo jėgos, o bankai raportuoja turintys milijardus eurų laisvų kreditinių išteklių investiciniams projektams. Mūsų išvada būtų tokia - žūt būt reikia sužadinti įmonių norą vykdyti investicinius projektus. Kaip jau žinome, dabar yra tie sakraliniai žodžiai: „digitalizacija", „CO2 emisijos mažinimas", „žiedinė ekonomika". Tai, be abejonės, yra strateginės kryptys, atitinkančios Europos Sąjungos nuostatas arba direktyvas, veiklos kryptys, kurios būtų remiamos įvairiomis valstybės pagalbos schemomis. Tad, mano nuomone, dabar reikia didelę dalį paramos priemonių, kurios buvo truputėlį pasyvios, aktyvinti, kad palaikytų likvidumą ir padėtų išsilaikyti. Būtina reorganizuoti ir nustatyti investicines paskatas. Būtina viską daryti, siekiant sužadinti norą investuoti, einant mano nurodytomis kryptimis įdarbinti jeigu ne visus, tai bent nemažą dalį laisvų kredito išteklių. Tai yra bazinės darbo vietos. Jeigu mes įvykdysim visą eilę investicinių projektų, mes jas išlaikysim. Tada išvestinėms darbo vietoms - kavinėms, restoranams, aptarnavimo sektoriui ir t.t. - savaime susidarys geresnės galimybės, nes bazinė vieta visada sukelia tam tikras papildomas vietas aptarnavimo sektoriuje. Taigi, kol yra ribojimai, matyt, reikia išlaikyti tikslinę paramą tam verslui, kuris negali veikti. Tiesa, dabar jau atsidarė grožio salonai, bet vis tiek dar yra daug individualią veiklą vykdančių smulkaus verslo subjektų, kurie tiesiog neteko galimybės dirbti dabar.

R.PATALAVIČIUS: Šiandien jau reikėtų kalbėti ir apie tai, kad Vyriausybė turėtų numatyti paskolų grąžinimo atidėjimą. Nemaža dalis gyventojų yra paėmę būsto paskolas. Kai nėra darbo ir nėra pajamų, o bankai reikalauja mokėti paskolas, žmonės stumiami į nepavydėtiną situaciją. Tad jau laikas nusiimti rožinius akinius ir reikėtų atvirai kalbėti apie paskolų grąžinimo moratoriumą. Šiandieninėje krizinėje situacijoje mes visiškai negirdime iš mūsų Vyriausybės pasisakymų dėl bankų - tiek komercinių, tiek Lietuvos centrinio - įnašo didinimo suvaldant krizę.

Manau, kad šiandien mes jau turėtume pradėti kalbėti bei planuoti ir įmonių skolų nurašymą. Nors buvo mokesčių atidėjimai atskiroms nukentėjusioms nuo viruso įmonėms, tačiau akivaizdu, kad šiuo metu ne visos įmonės galės atiduoti skolas valstybei ir bankams. Yra įsiskolinimai „Sodrai", Valstybinei mokesčių inspekcijai. Ar visiškai nurašyti skolas, ar tik dalį - čia, aišku, gilesnių diskusijų ir skaičiavimų reikalas. Priešingu atveju, nemaža dalis verslo, kuris šiandien negali dirbti, bankrutuos. Dėl to kyla klausimas, kas geriau - ar nurašyti dalį skolų ir kad verslai galėtų veikti rinkoje, ar laukti jų bankroto. Šitoje vietoje taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad klasikiniuose ūkio modeliuose, kai ekonomika yra gaivinama, skatinama, labai svarbus vaidmuo tenka bankams. Nes pinigai į ekonominį organizmą įliejami taip pat ir per bankinę sistemą. Kalbu ne tik apie atvirą pinigų emisiją, bet ir apie vertybinių popierių pirkimą bei privalomųjų atsargų mažinimą komerciniams bankams.

Šiandien Lietuva neturi savarankiško centrinio banko, nes Lietuvos centrinis bankas (LB) yra Europos centrinio banko sudedamoji dalis. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad mes tiesiogiai nacionaliniu mastu savarankiškos pinigų politikos vykdyti negalime, taip pat negalime ir aktyviai dalyvauti ekonomikos skatinime. Tačiau reikia nepamiršti vieno dalyko, kad LB yra sudėtinė ECB dalis ir LB banko vadovai dalyvauja ECB pinigų politikos formavime. Paradoksas, bet mes negirdime, kokių veiksmų imasi mūsų centrinis bankas, kaip bando paveikti ECB, kad išreikštų Lietuvos poziciją. Šiandien LB yra lyg virš Lietuvos pakibęs ir, atrodo, jam jau mažai rūpi, kas darosi Marijos žemėje. Šitoje vietoje iš esmės reikėtų reikalauti didesnio LB aktyvumo skatinant Lietuvos ekonomiką, o ne nusišalinant nuo vykstančių procesų. Manau, čia svarbus taip pat ir šalies prezidento vaidmuo. Nes mes matome, kaip aktyviai Lietuvos centrinio banko vadovo skyrimo procedūrose dalyvauja prezidento institucija. Todėl bankų veiklos aktyvinimo, skatinant ekonomiką, procese norėtųsi matyti daugiau prezidento institucijos pastangų.

Reziumuojant galima pasakyti, kad 2021 metai bus sunkūs. Vyriausybei reikės dar daugiau skolintis, efektyviai naudoti europinės paramos mechanizmus ir pinigus tam, kad Lietuva neįkristų į dar gilesnę duobę. Nugalėjus pandemiją, visu smarkumu įsisuks infliacija. Atidėtas vartojimas, pinigų emisija ekonomikai skatinti neabejotinai virs kainų augimu.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Žmones jaudina galimas kainų augimas Lietuvoje 2021 m. ir vėliau. Galima prognozuoti, kad kainos vidutiniškai per metus Lietuvoje išaugs apie 2 proc., labiausiai brangs paslaugos, didės kai kurių maisto produktų kainos, brangs nekilnojamasis turtas, kai kurie pramoniniai gaminiai. Paslaugų kainų augimą lems išaugusių paslaugų, kurios nebuvo prieinamos karantino metu, poreikis. Prekių kainų augimui didžiausią įtaką turi: pirma, išaugusios pasaulinės žemės ūkio produkcijos, išaugusios ir turinčios tendencijų augti trąšų kainos, sutrikusi žemės ūkio produkcijos užsienio prekyba; antra, per 3 mėnesius nuo 40 iki 60 JAV dol. už barelį išaugusios naftos kainos, neišvengiamai padidinsiančios degalų kainas; trečia, didėjančios kitų žaliavų, pusgaminių ir komplektuojamų dalių kainos. Išaugusios valcuotų plieno lakštų, plieninių armatūros strypų, epoksidinės dervos ir poliesterio dervos kainos turėtų išauginti perdirbamosios pramonės gaminių, automobilių gamybos, statybos darbų kainas. „Eurofer" teikiamoje prognozėje nurodoma, kad statybos produkcijos gamybos apimtys ES šalyse 2021 m. vidutiniškai sumažės 5,3 proc. o automobilių - 26 proc. Sumažėjusi pasiūla veikia kainas jų didėjimo kryptimi, jeigu kitos sąlygos lieka tokios pačios.

Be to, kainoms įtakos turės augantis bruto darbo užmokestis. Statistikos departamento duomenimis, bruto darbo užmokestis 2020 m. trečiąjį ir ketvirtąjį ketvirčius augo visose savivaldybėse. Darbo užmokestis valstybės sektoriuje augo sparčiau negu privačiame sektoriuje. Vidutinio atlyginimo augimą valstybės sektoriuje lėmė valdžios sprendimai didinti švietimo ar sveikatos sektoriaus darbuotojų atlyginimus 2020 m. bei skirti papildomas išmokas asmenims, dirbantiems sveikatos sektoriuje ir kovojantiems su pandemija. Pastarajame per metus atlyginimai padidėjo net 20,5 proc., švietimo sektoriuje - 10,4 proc.

Kainas pandemijos metu koreguos ir pasikeitęs taupymo-investavimo santykis, nes pandemija pakeitė vartojimų įpročius. Nemaža dalis gyventojų pandemijos metu apsiribojo tik būtiniausių prekių įsigijimu, nemaža dalis ėmė taupyti juodai dienai, kita dalis ieškojo saugių būdų sukauptų piniginių lėšų investavimui. Lietuvos gyventojai tradiciškai nekilnojamąjį turtą laiko saugia investicija. Statistikos departamentas skelbia, kad 2020 m. trečiąjį ketvirtį, palyginti su atitinkamu 2019 m. ketvirčiu, būsto kainos padidėjo 6,4 proc. Naujos statybos būstai pabrango 6,2 proc. Iš jų vienbučiai ir dvibučiai namai - 7,3 proc., butai daugiabučiuose namuose - 5,6 proc. Senesnės statybos būstai pabrango 6,5 proc. Iš jų vienbučiai ir dvibučiai namai pabrango 7,6 proc., butai daugiabučiuose namuose - 6,2 proc. NT ekspertai prognozuoja, kad 2021 m. NT kainos nemažės - gali ūgtelti dar 3-4 proc. Tokiems vertinimams reikėtų pritarti, nes NT kainos kyla lėčiau nei namų ūkių pajamos, be to, padidės statybų kaina ir sumažės naujos statybos būstų pasiūla, tad 2021-aisiais kainų kritimo tikėtis nereikėtų.