Seimo rinkimai ateina - tai bus linksma! Tokia rinkimų paradigma įsivyravo lietuviškų rinkimų erdvėse. Kaip blogos kaimiškos vestuvės. Daug triukšmo, daug lėkšto humoro, daug tuščių pažadų, o pabaigoje pasidaužymas per veidelius. Prakaituoja piršlio ar svočios aprėdus besimatuojantys politologai, sociologai, žurnalistai - ką auksu tepa, o ką kuo kitu. Partijos išstatė apžvalgai visą kraitį: štai tiek ir tiek skrynių atseikės, o štai tiek paskui. Sudaryti labai rimti labai rimtų žmonių sąrašai ir visi labai rimtai pasiruošė mus valdyti. Labai rimtai pakelti, prikelti, padidinti ir pagerinti visa ir viską. Žodžiu, ženykimės - bus gerai. Jie siūlosi rėksmingai ir atkakliai tarnauti visiems, visų labui, bet visai netyčia sočiau ir šilčiau tampa išrinktų „tarnų“ apartamentuose.
1 nuotr.
Noriu tikėti, kad kiekvienas, kandidatuojantis į Seimo narius ir tarnystę visuomenei, puikiai supranta, kad jo pareiga tapus seimūnu bus atsisakyti asmeninio intereso dėl visuomeninio. Seimo nario priesaika, kurią neišvengiamai duos kiekvienas, yra sakralus pasižadėjimas Tautai ir Dievui, net jei ateistas atsisako Dievo pagalbos. Priesaikos nesilaikymas turi labai rimtas pasekmes, griaunančias priesaikos davėjo dvasinį kūną ir veikia toli į ateitį. Nė vienas žmogus, net Seimo narys, neatėjo į šį pasaulį be uždavinio, be misijos. Niekada ir niekur šioje planetoje neįsikūnijo dvasia, kurios uždavinys ir misija yra turtėjimas, puikybė ar savo, brangiausiojo, ego didinimas. Kiekvienas, atėjęs į šį pasaulį, atsineša dvasinio tobulėjimo užduotį. Meilės ir šviesos pažinimo, visaapimančios pagalbos artimui, visuomenei, pasauliui misiją. Jei jums duotas turtas, jūsų atsakomybė daug didesnė, nes jis jums jau duotas, tikrai ne puikybei ir kūno lepinimui.
Visi turime auklėjimo išgyventų patirčių, pagaliau šeimos genetikos suformuotos etikos ir moralės principus. Bet reali Seimo darbinė aplinka ir kasdienybė gana dažnai labai skiriasi nuo šių principų. Jūsų karjera Seime ar frakcijoje dažnai priklauso nuo šių principų lankstumo, o dvasinio plano vertybės tiesiog ją žlugdo. Paklusę dvasiai, rizikuojate tapti marginalu, nepaisančiu partinės, frakcijinės, konfesinės ar kitokių, dažnai nelabai švarių, junginių ir grupių drausmės bei interesų. Jei esate konformistas, deja, tokių dauguma, tyliai balsuojate nuleidęs akis ir garsiai aiškinsite, kokios nepaprastos aplinkybės jus paveikė. Jei esate pofigistas - jūs esate tas, tikrasis, ištikimasis partietis. Politologiškai jūs esate korekt, perfekt.
Gerbiami kandidatai, jei esate tikri, kad jums tai negresia ir jūsų asmenybei ši misija visai įmanoma, lenkiu galvą prieš jus. Kitu atveju, lieka tik neblogai apmokama dvasinė degradacija.
Jei vėl netyčia prisimintumėte, kad mūsų atėjimą į šį pasaulį įkvėpė ne atsitiktinė ekskursija, o dvasios tobulėjimo uždavinys, tai nereikia ilgai galvoti, kas priekyje - dvasia ar materija. Gaila, iki ašarų gaila, kad mūsų atkurtos valstybės pirmieji vadovai, nuolatos kalbėdami apie dvasią, vulgariausiais būdais rūpinosi savųjų materija. Priesaika, bet kurio lygio, ištarus „prisiekiu“, yra gyvenimus keičiantis, likimus ir ateitį apsprendžiantis ritualinis aktas. Kiek tai rimta? Daugelis tai supranta mirties patale.
Gerbiamieji, jūsų apsisprendimas ir sąžininga tolesnė veikla lemia visų ateitį. Nuo jūsų etikos, moralės ir sąžinės priklausys, kokia bus mūsų valstybė ir ar ji liks lietuvių namais. Geros vestuvės nuo blogų skiriasi ne valgių ar gėrimų gausa, ne muzikantų meistriškumu ar piršlio gražbyliavimu. Jei meilė ir pagarba, jei nuoširdumas ir pasitikėjimas gyvena tuose namuose, tai kukliausias stalas ir tyli muzika šimteriopai atstos gražbylystę, gausą ir puikybę. Linkiu gerų vestuvių. Tikiu, kad besiperšantys į Seimą tikrai myli Lietuvos žmones ir žemes, o jų pažaduose nėra klastos ir išskaičiavimo.
