Neįrodė. Ropės net neišjudino. Slapta balsuojant, 63 nežiniukai pageidavo atstatydinti V.Pranckietį. 5 nepageidavo. O 11 nežiniukų tykiai biuletenius sugadino. Ir kas bus dabar? Ogi vėl politinė orientacija lietuviškai. R.Karbauskiui ir Agnei Širinskienei rūpi ne 2020 m. biudžetas, ne Alytaus, bet prestižo gaisras. Kas drįso išduoti valstybei patį reikšmingiausią, strateginį reikalą. Išversti V.Pranckietį. Dabar teks žiūrėti koalicijos partneriams į akis. Ir iš akių suprasti, kas Judas. Bet kaip išaiškinsi, kas padegė R.Karbauskio prestižą, jei visi - su dujokaukėmis? Net į akis nepažvelgsi, nes balsuoja slaptai.

Vėlgi matome politinę orientaciją lietuviškai. Partija ir koalicijos partneriai suvokiami paaugliškai. Valstiečių prospekto paauglių lyderis pakviečia draugauti kelių gretimų gatvelių paauglius. Kad būtų lengviau su opozicinių gatvių kvartalu muštis. Ir paaugliškai įtiki, jog visi bus ištikimi. Nestuksens nei mokytojams, nei tėveliams. Neparduos už ledų porciją. Vadovaujantis tokia paaugliška logika, lyderis po slapto balsavimo turėjo labai įsižeisti. Pasijusti nepelnytai įskaudintu. Tikram paaugliui būtų lengviau. Jis toliau indėniškai tikėtų, kad jo gatvėje išdavikų nėra. Priremtų kiekvieną iš kitų gretimų gatvių šutvės prie sienos ir kumščiu pagrasinęs paklaustų: „Bachūre, tai tu mane slapčia išdavei? Tuoj į akį gausi“. O Seime būti paaugliu sunkiau. Kartais net juokingiau. Nes paauglystėje lyderių priremti arba išsigandę apsiverkia. Arba susimuša. O suaugusių žmonių Seime net ir „judus“ nustačius, gali gauti atsakymą iš filmo „Sopranai“. Tai tik darbas, Ramūnai. Nieko asmeniško. Tai tik demokratija, Ramūnai. Nieko asmeniško.

R.Karbauskio silpnybė - jis pernelyg asmeniškai sureaguoja į kiekvieną jam nepalankią repliką, žodį. Tarsi pats savimi slapčia abejotų. Svarstytų - ar aš tikrai galingas, ar ne visai? Svarbiausia - leidžia, kad tą silpnybę pastebėtų visi. Ir vykusiai ją išnaudotų. Prieš R.Karbauskio akis nuolat šmėkščiojantis V.Pranckietis nuslopina R.Karbauskį kaip politiką, valdančiųjų lyderį. Sukuria suirzusį, desperatišką paauglį. Prarandantį savo gatvėje įtaką. Nes kažkas išpaišė ant sienos didžiausio priešo V.P. portretą. Bandai nuvalyti, nugramdyti, bet nepavyksta. Nenusivalo. Nors tyčia ūsus, ragus pripiešk. Ar pasiskųsk mamytei.

Kokia reakcija būtų politiškai brandžiausia? Nekreipti dėmesio. Suvokti, jog ne visi privalo tikėti Kalėdų seneliu. Pasaulyje pasitaiko ir juo netikinčių žmonių. Neįsivelti į smulkmenas, aiškinantis, kas balsuojant buvo slaptieji „judai“. O kam? Jeigu žmonės tiksliai žinotų, ką vieni apie kitus galvoja, turbūt išprotėtų. Todėl tiksliai ir nežino. Pati gamta pasirūpino, kad mūsų galvojimai apie tą patį objektą bent kelis kartus pasikeistų per parą. Pvz., valgomas, nevalgomas, suvalgytas.

Verčiau pažiūrėti į Seimo pirmininko vertimo situaciją eilinio žmogaus akimis. Nors negražu susieti žmogų su padanga, tačiau žmonėms Alytuje smilkstanti padanga rūpėjo daug daugiau nei deginama V.Pranckiečio karjera. Kaip bebūtų, dėl jos nereikėjo gabentis sunkiosios technikos iš Naujosios Akmenės ir savaitę kvėpuoti dūmus. Ir būsimi mokesčiai ar mokestinės lengvatos žmonėms rūpi daugiau nei nuverstas ar nenuverstas V.Pranckietis. Ir Kauno grasinimai prisijungti dalį rajono, ir vaiko pinigai rūpi labiau. Ar daug žmonių galėtų išvardinti visus Seimo pirmininko pavaduotojus? Ar pasakyti, kas šiuo metu pirmininkauja Islandijos ir Vokietijos parlamentams. Parlamento pirmininkas, eilinių žmonių akimis, yra tik posėdžių tvarkdarys. Kad politikai prie mikrofonų sustotų tvarkingai. Todėl tik į tvarkdario vertimą daugiau nei kelis mėnesius susikoncentravęs Seimas visada atrodo keistokai. Tiek ardytis dėl vieno žmogaus vieneto? Nesolidu. Piliečiai net nepajustų, jei Seimas visai neturėtų pirmininko. Svarbu, kad šalis turi gražų prezidentą. O kuo dabartinis Seimo pirmininkas netinka? Juk ne kandidato skristi į kosmosą ieško. Neturi politinio užnugario? O ką? Nugaros neužtenka? Dar ir užnugarį paduok. Kaip mes be užnugarių apsieiname, taip ir Seimo tvarkdarys apsieis. Ypač su tiek pavaduotojų. Politologai atrėžtų, jog parlamento pirmininkas yra labai rimta politinė figūra, atliekanti valstybėje daug svarbių funkcijų. Bet ne eiliniai piliečiai kalti, kad tos figūros savo funkcijų neišryškina.