respublika.lt

Olava STRIKULIENĖ: Ko reikia, kad lietuvis pasijustų laimingas?

(0)
Publikuota: 2021 balandžio 16 16:39:48, Olava STRIKULIENĖ
×
nuotr. 6 nuotr.
Liudo ir Sigitos Mikalauskų graži šeima. Mikalauskų asmeninio albumo nuotr.

Jungtinės Tautos nuo 2012 m. skelbia pasaulio Laimės indeksus (World Happiness Report). Šis indeksas nustatomas pagal tai, kiek gyventojams tenka šalies Bendrojo vidaus produkto (BVP), koks yra medicinos paslaugų prieinamumas, kokios skiriamos pašalpos ir t.t. Pagal šį Laimės indeksą šiemet iš 146 valstybių patys laimingiausi yra suomiai, danai, šveicarai, islandai, olandai, o nelaimingiausiai pasaulyje žmonės gyvena Afganistane. O kokia lietuvių laimė?

 

Kuo indekso skaičius mažesnis, tuo šalis laimingesnė. Anot Laimės indekso, lietuvių laimė yra pati didžiausia iš trijų Baltijos valstybių. Mūsų laimės indeksas -38, tad dabar, nepaisant pandemijos, karantinų, esame laimingesni nei pernai, kai indeksas buvo - 41. Estijos indeksas - 40, Lenkijos - 44, o Latvijos - 51. Jei Jungtinės Tautos taip skelbia, tegul. Bet kaip galima tiksliai apskaičiuoti žmogaus laimę? Juk tai subjektyvus dalykas. Tas pats žmogus pirmadienį gali jaustis laimingas, antradienį - jau nebe, o trečiadienį - ir vėl patenkintas?

Kur tie nelaimingieji, jei Lietuvos didmiesčių gatvėse pilna naujausių automobilių. Žmonės perka brangiausią nekilnojamąjį turtą, laukia restoranų, barų, naktinių klubų atidarymo. Į žinomų atlikėjų koncertus prieš pandemiją susirinkdavo pilnos arenos. Pilnos buvo teatrų ir kino salės. O bilietai juk ne pigūs. Sprendžiant iš maisto prekių apyvartos, lietuviai yra toli gražu ne badaujantis kraštas. Antraip darbo neturėtų nei madingi dietologai, nei privatūs sporto treneriai.

Tai kodėl mes vis vien niurzgiame? Tarsi gyventume Šiaurės Korėjoje ar Mianmare?

Viena iš versijų - suomiai todėl jaučiasi laimingi, nes palaiko ypatingą ryšį su gamta. Stengiasi kuo daugiau laiko praleisti gryname ore aktyviai sportuodami ir t.t. Gal ir niurzgiantys, nepatenkinti lietuviai taptų laimingesni, jei iš automobiliais prigrūstų miestų, daugiabučių mikrorajonų su šiukšlių konteineriais ir vargana žaluma patrauktų atgal, į tikrą gamtą? Kaip XVIII a. siūlė prancūzų filosofas Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau).

Vilniaus nacionalinio operos ir baleto teatro bei Kauno muzikinio teatro solistas, LTV projekto „Triumfo arka" nugalėtojas Liudas Mikalauskas su žmona Sigita Vėželyte-Mikalauskiene seniai iškeitė gyvenimą mieste į provinciją. Plutiškėse, prie pat Kazlų Rūdos, nusipirko kaimo sodybą, ją suremontavo - ir dabar, kaip sako Sigita, visai nenori sugrįžti į miestą. Nors abu - miestiečiai. Sigita gimusi ir užaugusi Kaune, o Liudas - Tauragėje. Tad kas du jaunus miestiečius pastūmėjo išvažiuoti į „gūdžią" provinciją?

„Mums visą laiką labai norėjosi daugiau privatumo, būti arčiau gamtos. Gyvenimo pasikeitimas - išvykimas gyventi į kaimą visapusiškai pasiteisino. Dirbome - vienas Kaune, kitas - Vilniuje, o grįžus po darbų mieste į kaimą yra geras „persijungimo" režimas. Kol Liudas nuo Operos teatro per 1,5 valandos namo parvažiuoja, jau spėja „persijungti". Pamiršti darbus, kiek tai įmanoma.

Sveikata nesiskundžiame, bet gyvenimas arčiau gamtos turbūt irgi prideda sveikatos. Juokiamės, jog per pandemiją turime pačias puikiausias izoliacijos sąlygas.

Vaikams čia irgi puiku. Turi savo didžiules pievas, gali pažinti daug vabaliukų, paukščiukų - visokių patirčių vaikams labai daug. Ypač pavasarį, vasarą, kai šilta ir visas pasaulis, atrodo, džiaugiasi.

Nesijaučiu kaip nors provincijoje apribota. Kaime bendruomeniškumas daug didesnis. Mažiau susvetimėjimo nei miestuose. Mieste irgi bendraudavome su kaimynais, tačiau dabartinėje bendruomenėje aš pažįstu kiekvieną jos narį. Bendruomenė suteikia savo nariams saugumo jausmą.

Problemų su vaikais niekada nebuvo. Pavasarį, vasarą mūsų vaikai - 7 metų Gintarė ir 4 metų Jonukas - net pamiršta, kas yra namai, kas yra televizorius."

O kaip vaikų mokslai? Kartais skundžiamasi, kad provincijoje sunkiau gauti gerą vidurinį išsilavinimą, mokymo kokybė prastesnė.

„Besikraustydami apsišniukštinėjome, kur mūsų vaikai galėtų mokytis. Radome gerą mokyklą, kurią mums nurodė kaimynas, tame pačiame kaime su šeima gyvenantis operos dainininkas Egidijus Bavikinas. Mokykloje taikoma Valdorfo pedagogika, vaikai mokyklėlę lanko nuo 3 metų. Mokymo įstaiga arti, Kazlų Rūdoje, tik 15 minučių kelio. Miestuose moksleiviai kartais daug ilgiau į mokyklas važiuoja.

Dar vienas provincijos pliusas - užsiauginame savo daržovių. Salotų, paprikų, agurkų, pomidorų, cukinijų. Turime šiltnamį ir savo malonumui - kelias lysves. Kai sava daržovė - žinai, kiek trąšų į ją dėta ar visai nedėta. Dar turime obelų, kriaušių, vyšnių, slyvų. O kai užauga pirmieji ridikėliai - ir mums, ir vaikams didžiulė šventė. Vaikai ir morkytę sau iš lysvės išsirauna, mato, kaip daržovės sėjamos, kaip auga. Dukra šiemet paprašė savos lysvelės. Pati ja rūpinsis", - pasakoja Sigita.

O ar neužeina kartais rudens vakarais nostalgija - kaip dabar būtų gera gyventi mieste, kur gatvės bei vitrinos ir naktį šviečia?

„Esu miestietė. Kaunas yra mano gimtasis miestas, o vyras - iš Tauragės. Jei norime - nuvažiuojame į miestą. Užsukdavome ir į barus, kol pandemijos nebuvo. Pabūname - ir kažkaip užsimanome grįžti į savo saugų uostą. Nes supranti - na, gera ten kaime pas mus! Netrūksta nieko! Girdėjau, kad Jungtinės Tautos pagal Laimės indeksą pripažino Suomiją pačia laimingiausia pasaulio valstybe. Gal dėl to, jog suomiai gyvena arti gamtos. Mes gal irgi, išmokyti pandemijos, daugiau pradėsime dirbti nuotoliniu būdu. Toks būdas gali būti kaip alternatyva. Pavyzdžiui, pusę darbo dienos dirbi darbovietėje, o pusę - nuotoliniu būdu", - svarsto moteris.

Komentuoja gydytoja, šokėja, trenerė Jūratė Norvaišienė:

Mes, lietuviai, visai neblogai gyvename. Kodėl vis vien jaučiamės nelaimingi? Turbūt genetiškai nulemta, aš manau. Trūksta laimės hormono serotonino, gal per mažai čia šviesos, šilumos, saulės, o mums atrodo, kad kitur yra daug geriau.

Dabar mėgstama vartoti posakį „komforto zona". Norime būti komforto zonoje, kur visada būtų geras oras, šiluma 22 laipsniai Celsijaus, šalia namų - upė arba ežeras - tada esą jau būtų laimė. O jei, neduok Dieve, to neturiu, tai esu nelaimingas. Niekada nebus duota visko, ko mes norime. Reikia tenkintis tuo, ką turime.

Mums lankstumo trūksta prie aplinkybių prisitaikyti. Plius - nemokame džiaugtis aplinkinių sėkme. Jei kažkam geriau sekasi, jaučiamės labai nelaimingi. Irgi charakterio bruožas. Gal iš dalies tėvų išugdytas. Jei girdi, kad visi - vagys. Nors gal kitas yra gabesnis, sugeba daugiau uždirbti, o jam mokant mokesčius - ir visuomenei kažkas nubyra.

Dar man labai keista, kad lietuviai, norėdami pasijusti laimingi, žiemai važiuoja į Tenerifę, Indoneziją. Juk Lietuvoje tokį grožį turime, kiek čia įvairių dalykų atrasime. Gal net daugiau nei Tenerifėje. Jei Dievas mums davė tokį likimą - gyventi tokioje gražioje Lietuvoje, tai ir džiaukimės.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s