1 nuotr.„Respublikos" savaitės žmonės - Lietuvos ūkininkai, tiek pasipiktinę per mažomis žaliavinio pieno supirkimo kainomis, kad jau ryžtasi pieną išpilti, dalinti dykai, rengti protesto akcijas bei statyti žalius kryžius prie prekybos centrų ir pieno perdirbimo įmonių. Negi ateityje liksime be lietuviškų karvių ir be vietinio pieno? Gal pieną importuosime iš Prancūzijos?
Ūkininkų teigimu, jei ūkininkas turi karvių fermą, traktorių, perka pašarus, kurą, moka fermos darbininkams minimalią algą (840 Eur ant popieriaus), moka už elektrą, vandenį, už veterinarijos gydytojo paslaugas, toks ūkininkas tik tada gali išsilaikyti, jei gauna už litrą pieno mažiausiai 35 centus. O dabar ūkininkai už žaliavinį pieną gauna nuo 25 ct iki 29 ct. Kai kurios protestuojančios ūkininkės teigė gaunančios dar mažiau - tik 23 ct už litrą. Nors prekybos centruose litras pieno, jau nuėmus nuo jo dalį riebalų, kainuoja 1,15-1,75 Eur.
O ką daryti ūkininkams, kurie renovavo fermas, paėmę iš bankų paskolas? Gal tikrai teisūs karvių augintojai, teigiantys, jog jie savo darbu maitina tik pieno perdirbėjus, prekybininkus ir bankus. O patiems lieka tik darbas be išeiginių dienų. Juk karvės išeiginių dienų nepripažįsta.
Pieno ūkių kasmet vis mažiau
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, nuo praėjusių metų rugpjūčio pieno supirkimo kainos pastoviai krito. 2022 m. gruodį 4,46 proc. riebumo ir 3,50 proc. baltymingumo pieno supirkimo kaina buvo 509,51 Eur už toną. Pienas buvo supirkinėjamas 6,74 proc. pigiau nei lapkritį. Todėl nieko keisto, kad ūkininkai vis mažiau ryžtasi laikyti karves. Nors anksčiau kaimuose nebuvo nė vienos sodybos, neturinčios vištų, ančių, žąsų, kiaulių ir karvės. O dabar dažniau pamatysi ne karvę, bet katę. 2018 m. spalį Lietuvoje 36 831 ūkis dar laikė 264 682 karves. Po ketverių metų, 2022 m. spalį, karves laikė 22 375 ūkiai. Tad per ketverius metus žalmargių atsisakė turėti net 14 456 žmonės. Matyt, dalis šių kaimo žmonių pavargo, dalis išsikėlė pas vaikus į miestus, o dauguma susigundė Europos Sąjungos išmokomis. Išmokėtoms tiems, kurie pasitrauks iš aktyvios žemės ūkio veiklos.
Dėl tų ES išmokų dalis lietuvių žvejų pasitraukė iš pramoninės žvejybos. Dalis žemdirbių - iš žemdirbystės. O karvių augintojai išvežė savo karvutes į mėsines. Kad ten karvė transformuotųsi į jautį ir ant šalies prekystalių būtų prekiaujama jautiena. Nes neteko regėti, kad būtų prekiaujama karviena. Per ketverius metus šalies karvių banda sumažėjo 37 150 karvėmis, o šiais metais, kai žaliavinis pienas galutinai nuvertintas, dar daugiau karvių iškeliaus į Lenkijos mėsines.
Karvė šalia jūrų kiaulytės ir ponio
Aišku, pieno perdirbėjai gali pasiteisinti, jog 70 proc. sumažėjo pieno produktų eksportas. Užsienyje nukritusios kietojo sūrio, grietinėlės, sviesto kainos. Prekybininkai taip pat gali aiškinti, jog ir jiems reikia užsidėti antkainį, nes irgi moka darbuotojams algas, valstybei - mokesčius ir t.t. Tačiau ar proto ribose sudėlioti visi tie antkainiai, jei Lietuva galiausiai liks be karvių? Negi Lietuva taps kraštu, kuriame liks tik kaimo sodybos, aptarnaujančios užsieniečius turistus. Ir kai kurie tų kaimo sodybų šeimininkai kaip atrakciją laikys ir vieną žalmargę. Šalia stumbro, elnio, jūrų kiaulytės ir ponio. Kad vaikai pamatytų bent vieną gyvą sūrio ir jogurto protėvę. Tiesa, gal karvėmis susidomės koks nors turčius kolekcininkas. Jei vieni kolekcionuoja senus automobilius, retos veislės žirgus, tai gal kas nors susigundys sukaupti ir 6-7 karvių kolekciją.
Lietuvos Raudonojoje knygoje saugoma ąžuolinė miegapelė, europinė medvarlė, balinė pelėda. Lietuviai gerbia, saugo gandrus ir jų gandralizdžius. Tačiau artėja laikas, kai reikės saugoti ne nendrinukę, baltąjį kiškį, bet baltąjį lietuvį, dar užsilikusį kaime. Jau nekalbant apie to lietuvio karvę. Nes prie ko tik tas lietuvis dabar kaime prisiliečia, viskas jam tampa nuostolinga. Žirgininkystė tapusi brangiu hobiu. Kiaulininkystėje siaučia anksčiau niekada negirdėti kiaulių marai. Paukščiai ėmė sirgti gripais. Nors neteko net stebuklinėse lietuvių liaudies pasakose girdėti apie raibąsias, sergančias gripu. Pasakose jos dėjo tik auksinius kiaušinius.
Pieno upės be kisieliaus krantų
Sausringų šalių žemdirbiai, kapojantys žemės grumstus su kapliais ir taupantys kiekvieną vandens lašą, būtų laimingi atsidūrę mūsų klimatinėje zonoje. Jiems mūsų žemė atrodytų kaip didžiulė oazė. Ir tikrai nepatikėtų, kad čia žemės ūkio veikla negerbiama, valdžios niekinama ir nuolat nuostolinga. Keista, kad Lietuvoje, kur netrūkta nei žalumos, nei vandens, nei derlingų laukų, laipsniškai atsisakoma visko, kas siejo lietuvį su jo žemdirbiais protėviais. Ir atsisakoma ne visada savo noru.
Ūkininkas jau priverstas išpilti pieną laukuose, pagrioviuose. Nes net dykai siūlomo pieno nepriims jokia įstaiga. Dėl įvairių biurokratinių, sanitarinių kliūčių. Todėl šiomis dienomis žemė skendi pieno upėse. Kaip pasakoje. Tik be kisieliaus kraštų. Nors mūsų protėviai, net duonos riekę numetę ant aslos, skubiai ją pakeldavo ir atsiprašydavo.
Ar kas būtų patikėjęs, kad Lietuvoje ūkininkams teks laistyti pieną, mokytojams pro langus kabarotis į ministeriją, visiems bijoti užtarti prigimtinę šeimą, o seimūnai proteguos narkotikus? Tarsi būtų katinai, apspangę nuo valerijonų. Ar kas būtų patikėjęs, kad žodžiai „kaimas", „kaimietis" taps paniekinamais žodžiais. Ir tuos žodžius gromuliuos socialiniuose tinkluose „influenceriai". Sulaukdami daug patiktukų. Tas statistinis lietuvis jau pasiruošęs išsinerti iš kaimo kaip iš nemadingo švarko. Didžiausia iš provincijos kilusio jaunuolio baimė - Vilniuje atrodyti kaimiečiu. Nes miestiečiai išjuoks.
O kai žmogus nusisuka nuo savo žemdirbiškų šaknų, gamta taip pat ima keršyti. Ar teko giminėje turėti bent vieną kaimietį, kuris būtų sirgęs šienlige, netoleravęs pieno laktozės, buvęs alergiškas kiaušiniams ar sirgo užvalgęs duonos. Ne, tokių keistenybių nebuvo. Žmonės ir šienavo, ir, nepaisant senatvės, toleravo pieną, duoną bei nesibaidė kiaušinių. O dabar žemės ūkio produktai jau tapo piliečių bauginimo priemonėmis. Tai laktozė kenkia, tai cholesterolio per daug, tai glitimo per daug, tai ūkininkų per daug.
Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas žada inicijuoti įstatymo pataisas, kad žaliavinio pieno supirkimo kainos būtų indeksuojamos pagal produkcijos pardavimo kainas. Taip pat bus dedamos pastangos, kad žaliaviniu pienu būtų galima prekiauti aukcionuose. Negi Lietuvoje valdžia tik tada atkreipia dėmesį į visuotinę problemą, kai išlaistai dešimtis pieno cisternų ir pastatai daugybė žalių kryžių?
