„Respublikos" savaitės akiratyje - kauniečiai Mindaugas ir Inga Vilčinskai. Pagaliau, po 8 mėnesių, vėl įgiję teisę šeimoje auginti savo tris vaikus - du 9 ir 7 metų amžiaus berniukus ir 5 metų dukrytę. Ši istorija įrodo,kad reikia kovoti už save, savo šeimą. O taip pat parodo, jog dėl vaikų galima ir kažkiek paklusti sistemai. Sušvelninti įsitikinimus, bet nebūti prisitaikėliais.
Šią savaitę Kauno apygardos teismas nusprendė, jog trys mažieji Vilčinskiukai gali grįžti iš vaikų gerovės centro „Pastogė" namo. Pas tėvelius, kurie ir taip kasdien savo mažylius lankė. Priežastis, kodėl Vilčinskams grąžinti vaikai - visiškai formali. Mat Vaiko teisių tarnybos darbuotojai 2023 m. birželio pirmąją, tai yra, per Tarptautinę vaikų gynimo dieną paėmę iš Vilčinskų vaikus, supainiojo paėmimo tvarką.
Iš pradžių paprašė teismo leidimo paimti ir tik tada paėmė. O turėjo būti atvirkščiai. Iš pradžių reikėjo vaikus paimti ir tik tada kreiptis į teismą leidimo paimti. Tad tvarka kaip prekybos centre. Iš pradžių paimi tris pakelius traškučių ir tik tada eini prie kasos. O ne atvirkščiai. Kai iš pradžių prie kasos trukdai dirbti kasininkei, o tada jau bėgi prie traškučių lentynos.
Tačiau atmetus formalią vaikų grąžinimo Vilčinskams priežastį, visiškai aišku, kad ir Vilčinskai, ir vaiko teisių tarnybos pastaruoju metu dėjo visas pastangas bendradarbiauti, kalbėti apie pozityvios tėvystės kursus, taikyti atvejų vadybas, aiškintis ir nepūsti skandalo. Nes trys mažyliai, atskirti nuo juos neabejotinai mylinčių tėvų, jau savaime yra skandalas. Juolab kai tie mažyliai buvo „konfiskuoti" ir atvežti į „Pastogę" tvarkingi, nealkani, fiziškai nesužaloti ir neįbauginti. Jei kas ir paveikė mažylių psichiką - tai jų „konfiskacija" ir atskyrimas nuo tėvų.
Palūžo? Ne!
Ar Vilčinskai pasikeitė? Pakeitė savo pažiūras, įsitikinimus? Pasirašė graudų raštą „daugiau taip nesielgsiu, nedarysiu, pasirašau, o ko nedarysiu, nežinau". 40-mečio sulaukę žmonės jau turi kažkokius jau ne trumpalaikius, bet pamatinius įsitikinimus. Tad nelabai tikiu, jog Vilčinskai savo pamato atsisakė. Jie tiesiog nutarė laikinai nulipti nuo to pamato. Kaip nuo pjedestalo. Palaužti ar bent pavaizduoti palaužtą išdidumą. Prieš visokias kibias, entuziastingas, o M.Vilčinsko požiūriu, gal ir kvailokas vaiko teisių „inspektores".
Nusiėmė prieš jas kepurę iš meilės savo vaikams. Iš noro juos susigrąžinti, parsivežti namo. Nes jokia „Pastogė", nesvarbu, ar jos stogas čerpių, skardos ar šiferio, niekada nesuteiks vaikams tikro mamiško, tėviško jaukumo. Tai tik šeimos falsifikatas, šiokia tokia kopija. Iš bėdos. Tokia kopija gali priglausti, išgelbėti tik tuos mažylius, kurių nemylėjo ir nemyli tikri tėvai. Kurie savo namuose buvo nesaugūs.
O jei vaikai gražinti atgal Vilčinskams, vadinasi, jie ir anksčiau buvo saugūs. Juk vaiko teisių gynėjai tikrai nesiryžtų grąžinti vaikų į namus, kur jie buvo mušami, žalojami ir t.t. Tai reiškia, kad M.Vilčinskas ir prieš vaikų atėmimą nesibastė po savo namus su kuoka. Jokia kuoka niekada nebuvo iš jo namų „išimta" ir pridėta prie kreipimosi į teismą kaip daiktinis įrodymas.
Varovai ir pjudomieji
Aštuonerius mėnesius stebėjome socialinį eksperimentą. Kaip didelis sodžius, vadinamas visuomenė, jos nuomone, neteisingai gyvenančius keistuolius priverčia tapti teisingai gyvenančiais. Tai liečia visus, ką dauguma nusprendžia pavadinti keistuoliais. Būti suverenu, tai yra, gyventi nepriklausomam nuo valstybės ir jos santvarkos, laikyti save ne piliečiais, bet tik žmonėmis, iš tikrųjų yra keistoka. Ilgai su tokia pozicija nepratempsi. Nebent taigoje ar džiunglėse. Be to, tik suaugęs žmogus gali sąmoningai nutarti būti ar nebūti suverenu. Prie ko čia maži vaikai?
Todėl visiškai sutinku, jog Vilčinskų vaikiukams turi būti suteikta galimybė lankyti darželius, mokyklas, draugauti su savo bendraamžiais. Ir, o paradokse, gyventi su visuomenės apdorotais, į teisingą kelią nukreiptais, o gal net palaužtais gimdytojais. Nes teisingoji visuomenė apdoroja keistuolius, paklydėlius, nepritapėlius, neadekvatus, kitaip galvojančius itin žiauriai.
Vilčinskai „vogė" iš vaikų gerovės centro savo vaikus, dvi savaites slapstėsi, bandė pelkėmis prasiveržti pro valstybinę sieną į Baltarusiją, su automobiliu bėgo nuo pasieniečių ir t.t. Tai įrodo ne tai, jog Vilčinskai pavojingi, nes rizikavo savo vaikų gyvybėmis. Ne, vaikai net buvo taip mamos apvynioti, kad apsisaugotų nuo uodų įkandimų.
Paniškas bėgimas įrodo tik tai, kad Vilčinskai jau buvo galutinai teisingosios visuomenės užpjudyti, įbauginti ir spruko į Baltarusiją tik todėl, kad jų nepasiektų Europos Sąjungos jurisdikcija. Jei Lietuva būtų turėjusi bendrą pasienį su Afganistanu, Š.Korėja, Maliu, Brazilija, būtų sprukę ir ten. Vilčinskai bėgo nuo mobingo, nuo nepagarbos jų įsitikinimams, nuo nežinojimo, kaip gintis.
O jūs visada žinote? Pagalvokite dar kartą! Tad nenuostabu, jog žmonės, patiriantys visuomenės mobingą, ne visada elgiasi išmintingai. Vieni, įsprausti į kampą, šokinėja nuo stogų. Kiti bėga į vienkiemius, į Indiją. O kiti, kaip M.Vilčinskas, grasino, jog už vieną minutę jo sugaišto laiko teks sumokėti 1 kg 999 prabos aukso.
Tarkime, pjudomi Vilčinskai pasienyje būtų įvažiavę į pelkę ir joje su visu automobiliu bei vaikais nuskendę. Šūkautume „Kokie niekšai! Savo vaikų nepagailėjo!" O po savaitės pamirštume. Ir visiškai netoptelėtų į galvas, kad būtent mes, teisingieji teisuoliai, tapome tų nelaimėlių varovais.
Varančiais silpnus, išsigandusius individus į pelkes, į raistus, į sąšlavynus. Taip pat ir simboline prasme. Tai pastebime kiekvieną dieną. Ne tik Vilčinskų atveju. Ir kaskart turime pasiteisinimą - „pats kaltas", „pats durnas", „nereikėjo bėgti", „nereikėjo prisigimdyti", „nereikėjo išsigąsti" ir t.t..
Savisauga
Kaip bus toliau? M.ir I.Vilčinskai uoliai vaidins teisingą, visoms tarnyboms priimtiną, visoms „kaimynkoms" godotiną šeimą. Vaidins dėl savisaugos. Vyresnėlis vaikiukas lankys mokyklą, o jo šeimą vis aplankys „inspektorių" delegacijos. Kol nusibos. Abiem pusėms. Ir galbūt tada, kai viskas nurims, Vilčinskai iš Lietuvos išvyks. Galbūt. Ir nebūtinai į Baltarusiją. Juk ilgokai gyveno bei dirbo ir Vokietijoje.
Bet visuomenė jau gavo nuostabų pavyzdį, kiek tėvai sugeba ištverti dėl savo vaikų. Žeminančius savo vaikų lankymus „Pastogėje". Auklėms akylai stebint. Kai centro pedagogas svarbesnis už tėvus. Vaikų „vagystę". Policijos ir pasieniečių medžioklę. Apkalbas. Bet mylintys tėvai juk visada dėl savo vaikų viską ištveria. Anokia čia naujiena. Taip buvo ir bus per amžius. Matyt, ir Kauno apygardos teismas suprato, kad jau per daug buvo šioje istorijoje varovų bei pjudymo. Todėl suteikė progą visiems nurimti.