Olava STRIKULIENĖ: Kodėl pakeistas Rusų dramos teatro pavadinimas

Jei žmogus vieną dieną užsideda ant galvos panamą, kitą dieną - sombrero, o trečią - cilindrą, jis vien dėl skrybėlės netampa nei ekvadoriečiu, nei meksikiečiu, nei britu. Tačiau žmogus taip sutvertas, kad vos ant ko nors žiauriai pasiunta, iškart nori keisti pavadinimus. Kaimynę Stasę pervadinti į raganą, kraipyti nemėgstamų žmonių pavardes, vartyti statulas, keisti gatvių pavadinimus ir t.t. Žodžiu, pyktį, nepasitenkinimą išlieti ant tokių objektų, kurie pakeičiami greičiausiai ir lengviausiai. Juk visiškai lengva pakeisti kepurę, teatro ar pastato pavadinimą. Savo vidumi žmonės keičiasi daug ilgiau ir sudėtingiau. O per greitai pervadinami, jaučia nuoskaudą. Nors ir tyli.

Teatras „paseno" dėl Ukrainos?

Jei ministras S.Kairys būtų nutaręs sudaryti darbo grupę dėl Rusų dramos teatro pavadinimo keitimo sausio 24-ąją, žmonės tik išreikštų nuostabą - negi ministras neturi rimtesnių reikalų? Ir tokio keitimo nesietų su Ukraina. Bet po vasario 24-osios, kai Rusija užpuolė Ukrainą, kiekvienas žodis ar veiksmas, susietas su rusų tautybe, jau yra kaip gyva žaizda. Kaip lietuvis pasiunta pravardžiuojamas žydšaudžiu, taip ir joks rusas, gimęs ir gyvenantis Lietuvoje, nenori būti tapatinamas su Buča, Irpine ir t.t. Galima prigalvoti daug priežasčių, kodėl būtent dabar prireikė keisti Rusų dramos teatro pavadinimą. Bet kam vaidinti? Pagrindinė priežastis - karas Ukrainoje.

Ar šį pavadinimą tikrai reikėjo keisti? Kai įvykiai yra nepolitizuoti, aktoriai paprastai drąsiai reiškia savo nuomones. Netgi labai emocionaliai. O šįkart socialiniuose tinkluose - tyla. Išsišokti nenori, nemato reikalo? Bijo iššaukti į save priekaištų ugnį? Bijo, kad bus apšaukti kremlinais? Gal tikrai tebūnie Vilniaus senasis teatras, nes jam istorinių sentimentų vienodai gali jausti ir rusas, ir lietuvis, ir lenkas? O taip pat rusiškai ir lenkiškai kalbėję totoriai, karaimai, žydai bei gudai?

Didžiųjų linksmybių vieta

Istorija prasidėjo taip. Vilnius, XIX amžius, Carinės Rusijos imperijos pakraštys. Dabartinės J.Basanavičiaus gatvės vietoje - vos ne kaimas su mediniais namukais ir dulkėtas kelias, vedantis į Trakus bei Kauną. Pakelėse išsidėsčiusios smuklės - miestiečių linksmybių ir lėbavimo vietos. Todėl ir visa dabartinė J.Basanavičiaus gatvė vadinosi Didžiąja Pohulianka (Wielka Pohulianka) - didysis lėbavimas. Nors gatvėje veikė ir protestantų kapinės. Matyt, prisiminus kapines, vilniečiai dar labiau užsimanydavo linksmybių. Aplink šias linksmybes išsidėstė ir Tambovo, Suzdalės, Orienburgo, generalgubernatoriaus Repnino gatvės. D.Pohuliankoje vaikystę praleido ir prancūzų rašytojas, Gonkūrų premijos laureatas Romain Kacev-Gary (1914-1990). Čia savo namus ėmė statytis garsūs architektai. Prireikė ir cerkvės. Ji buvo pastatyta 1913 m. ir skirta pagarbinti Romanovų dinastijos pradininką Michailą bei Konstantiną Ostrogiškį, stačiatikybės gynėją. O kai D.Pohuliankoje buvo pasirūpinta ir būstais, smuklėmis bei cerkve, gyventojams prireikė ir teatro. Nes kada garbių valdininkų ponioms pasipuošti? Teatro pastatas buvo pastatytas 1912-1913 m. už lenkų (ne rusų - aut. past.) bendruomenės surinktas lėšas. Teatras pavadintas Lenkų dramos teatru. Tik neilgai juo buvo. 1919 m. atiduotas lietuviams. Čia ėmė veikti Juozo Vaičkaus dailės teatras. Lenkai gavo kitą teatrą, o Vilniaus rotušėje įsikūrusiame Miesto teatre spektaklius statė žydų trupė.

Rusų dramos teatre - apie Mariupolį

1920-1939 m. J.Basanavičiaus g.13 veikė Didysis teatras, kuriame vaidino lenkų aktorių trupė. Tarybiniais laikais čia iki 1981 m. veikė Lietuvos valstybinis akademinis teatras. Vienu metu patalpose glaudėsi Jaunimo teatras, čia pastatęs Eimunto Nekrošiaus režisuotą „Pirosmani, Pirosmani...". Rusų dramos teatras, įsteigtas 1945 m. Maskvoje ir į Lietuvą atvežtas 1946 metais, į dabartines patalpas įsikėlė 1986 m. Teatras, kuriame režisavo ir tokia režisūros žvaigždė kaip Romanas Viktiukas, o kartu su rusais aktoriais vaidino ir Monika Mironaitė, Vytautas Šapranauskas, Sigitas Račkys, visų pirma buvo ne sovietinės propagandos, bet pasaulinės kultūros propaguotojas. Ir dabar teatras visai neseniai Avinjone (Prancūzija) pristatė dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus dokumentinį spektaklį apie Mariupolyje nužudytą režisierių, operatorių Mantą Kvedaravičių. Spektaklyje vaidinanti Anastasija Špakovskaja teigia, jog ji džiaugiasi suteikta galimybe išreikšti solidarumą, empatiją ir pasidalinti skausmu su Ukrainos žmonėmis.

Nejaugi jis senas?

Gal tikrai logiška pavadinti teatrą Vilniaus senuoju teatru, kuris simbolizuoja ir Pohuliankos linksmybių troškulį, ir Vilnių, per okupacijas einantį iš rankų į rankas, bet vis vien neapsieinantį be teatro. Visada ieškantį džiaugsmo. Su lenkiškai, žydiškai, gudiškai, lietuviškai, rusiškai kalbančiais aktoriais. Kai karalius Lyras kartais prabyla pusiau dzūkiškai, o kartais - žydiškai ar net „tuteišiškai". Bet visada - į žiūrovo širdį. Galų gale, savotiškus apeiginius spektaklius rengė ir pagoniškieji kryviai bei vaidilutės.

Kažkodėl nemanau, kad Bučoje ar Irpinėje siautėję išsigimėliai gimtojoje Buriatijoje dažnai lankė teatro spektaklius. Ir visai nesvarbu, kokie tų teatrų pavadinimai. Teatras yra tuo nuostabus, kad net tada, kai herojai scenoje miršta, vaidinimui pasibaigus jie vis vien atsikelia. Tad labai tikėtina, jog vilniečiai ir toliau vadins savo pavadinimą pakeitusį teatrą tiesiog „rusdramiu". Nes ar teatro pavadinime iš viso gali būti žodis „senas"? Juk aktoriai keičiasi. Su kiekviena nauja karta. Negi staiga ims ir netikėtai pasens žiūrovų mylimi Valentinas Kirejevas ar Aleksandra Metalnikova?