Olava STRIKULIENĖ: Kaip konservatoriai ir D.Žalimas „laisviečiais“ patapo

Žinią, jog D.Žalimas sutinka būti Laisvės partijos kandidatu, džiugiai sutiko Tomas Vytautas Raskevičius. O ir kiti „laisviečiai" džiūgavo, kad tai drąsus sprendimas, kuris nepatiks tik „korumpuotiems dieduliams". Matyt, kažkas, dar neišbrendantis iš paauglystės, supainiojo konstitucinę prezidento valdžią su Specialiųjų tyrimų tarnyba. Nieko baisaus. Vaikystėje taip pasitaiko. Svarbu, kad jau nepainioja šalies prezidento su Kalėdų seneliu.

Be to, nors „laisviečiai" vaizduoja suaugusius, jie vis vien neapsieina be už juos augesnių, solidesnių, išmintingesnių „diedulių". Į Seimą atėjo su buvusiu Vilniaus universiteto rektoriumi Artūru Žukausku. O Prezidentūrą nutarė atakuoti su buvusiu KT pirmininku D.Žalimu. O kur nuosavi intelektualiniai resursai? Pakanka tik žolės dekriminalizavimui?

Bet kas gi kitas būtų labiau tikęs Laisvės partijai, jei ne D.Žalimas. Šalies Konstitucijoje jau seniai įžvelgiantis teisę į vienos lyties partnerystę. Matyt, ši teisė įrašyta į Lietuvos Respublikos Konstituciją nematomu rašalu. Pavyzdžiui, pienu. Panašiai kaip Leninas, gyvendamas palapinėje prie Razlivo, susirašinėjo su kitais revoliucionieriais.

Galų gale, o ką reikėjo daryti kadaise konservatorių remtam, į Konstitucinį Teismą tuometinės Seimo pirmininkės, konservatorės Irenos Degutienės siūlytam D.Žalimui? Jei konservatoriai siūlo į prezidentus ne jį, bet Ingridą Šimonytę? Taip ir išsiskiria keliai. Galės per rinkimų batalijas aiškintis, kuris yra liberalesnis. Nes konservatizmas, nors ir labai liūdna, išbilda iš Lietuvos kaip čia nepritapęs bildukas. O jei kas dar liko, bus apšauktas XIX amžiumi, etnografinėmis Rumšiškėmis. Ar tinkamas tik laidai „Grok, Jurgeli".

Išduota konservatizmo Biblija

Sugrįžkime į 1996-uosius, kai dabartiniam konservatorių partijos šaukliui ar duobkasiui Gabrieliui Landsbergiui buvo tik 14 metų, o I.Šimonytei - 22-dveji. Tais metais, kai prieš tris metus įkurta Tėvynės sąjunga, vadinama tiesiog konservatoriais, dar ieškojo savo konservatoriškos tapatybės, Vilniuje buvo išleisti „Konservatizmo eskizai". Knygą sudarė filosofas signataras Mečys Laurinkus, kuris 1996-aisiais dar pateko į Seimą konservatorių sąraše. Ir tik daug vėliau tapo Lietuvos žaliųjų partijos atstovu.

Knyga „Konservatizmo eskizai" yra savotiška tuometinių konservatorių maldaknygė. Ar bent teorinis veikalas. Iš pradžių buvo skelbiamas Vytauto Landsbergio žodis, o toliau Vytautas Kubilius bei signatarai filosofai, socialinių mokslų daktarai aiškino, kas yra dešinumas ir konservatizmas. Štai keturios citatos iš 79-ojo šios knygos puslapio:

1.„Jų (konservatorių - aut. past.) pažiūros grindžiamos įsitikinimu, kad tiesa yra amžina, kad moralė nėra tik tam tikro laikotarpio moralė ar kurios nors visuomenės papročiai, o remiasi Dievo įdiegtu objektyviu gėrio ir blogio supratimu."

2.„Konservatoriai skiria laikinąsias vertybes nuo pastovių, išmintį nuo gudrumo, pagarbą nuo pasisekimo vertinimo."

3.„Konservatyvių pažiūrų žmogus geriau sutinka būti nepopuliarus, negu neteisingas, nekilnus ar pataikūnas."

4.„Konservatorių vertybių sistemoje praktinės ir ekonominės vertybės yra pajungtos dvasinėms, ypač religinėmis vertybėms."

Kai perskaitai tokius taurius žodžius ir palygini juos su realybe, tampa aišku, kodėl šios konservatorių maldaknygės sudarytojas pats spruko pas žaliuosius. Nes solidžioji maldaknygė, supažindinanti lietuvius su pasaulinėmis konservatizmo srovėmis, visgi nebuvo nei Koranas, nei Tora, nei Talmudas. Aiman, šimtmečių neatlaikė.

Mūsiškis konservatizmas pernelyg greitai patižo. Na, į kurią iš šių keturių citatų galima įsprausti vienalytę partnerystę, dešimtis socialinių lyčių? Ar bent šaunųjį kareivį Šveiką su Okeanide? Mums jau seniai įkalta, kad moralė - ne šio pasaulio dimensija. Kad Bažnyčia atsilikusi. Kad sočiausi socialiniai kąsniai tenka tam konservatoriui ar konservatorių bernui, kuris moka pataikauti. O pats patriarchas, patenkintas pataikūnais, jau seniai neskiria išminties nuo gudrumo. Taip sakant, pats savyje painiojasi. Konservatizmo praktiškai neliko.

Matyt, taip ir turėjo atsitikti, kai tampi kurčias savo rinkėjams. Tampi kurtinių partija, o prie jos dar prišlieji tarškalius laisvūnus. Biologai žino, kad jei kurtiniai susikryžmina su tetervinais, iš kiaušinio išsiperi gargatūnas. Toks tuščiai gargaliuojantis paukštis, negalintis susilaukti palikuonių. Tad jau ką turime, tai turime. Konservatizmą, išsigimusį į gargatūną. Ir čia nepadės nei skirtingi Konstitucijos išaiškinimai, nei surogatinė motina.

Jis prezidentu netaps!

D.Žalimas socialiniuose tinkluose jau pareiškė norintis būti prezidentu, kuris yra teisingas visiems. T.V.Raskevičius džiūgauja, kad profesorius D.Žalimas kuria pasitikėjimo jausmą, jog mūsų Konstitucija galioja visiems. Bet kuris iš šiuo metu jau žinomų kandidatų į prezidentus pasakytų, kad Konstitucija galios ne visiems ir jis nenori būti teisingas visiems? Aurelijus Veryga? Mantas Varaška? Giedrius Jieglinskas? Valdas Tutkus? O gal Eduardas Vaitkus su Antanu Kandrotu? Frazė „teisingas visiems" yra tokia pati abstrakcija kaip ir „gerovės valstybė". O kas pasakytų, kad nori mus grąžinti į XIX amžių? Irgi nė vienas! Dėl mažytės „smulkmenos". Neturi Laiko mašinos.

Ar D.Žalimas taps naujuoju Lietuvos prezidentu? Pats žino, jog netaps. Nebent yra visiškai nesavikritiškas. Tiesiog per rinkimų debatus dar plačiau paskleis LGBT ir Laisvės partijos norus. Nes ši lengvutė partijėlė prilimpa tik prie tų fizinių objektų, kurie ją bent laikinai panešioja ant tvirto sprando. Kol sprandas neužkliūna už krūmo. I.Šimonytės sprandas nuo tokios naštos jau purtosi, todėl ieškoma naujo sprando.

Visgi gerai, kad D.Žalimas netaps Lietuvos prezidentu. Nes gali pasikartoti tas pats atvejis, kai 9 metų kadencijai į KT teisėjo postą patvirtintas D.Žalimas, sugebėjo KT padirbėti ne 9 metus, bet ilgiau. Aiman, kur garantija, kad prezidentu išrinktas per ilgai neužsibus?