1 nuotr.„Respublikos" savaitės akiratyje - mūsų visų mamos, kurias sveikinsime ar bent prisiminsime Motinos dieną. Pažvelgę į debesį. Gal iš ten irgi žiūri mūsų motinų akys? Nes būti mama - tai visą gyvenimą rūpintis ne dėl savęs, bet dėl savo vaikų. Ir tada, kai jis - dar tik kūdikis. Ir tada, kai išeina į mokyklą. Kai linksmas. Kai liūdi. Kai serga. Kai jo karjerai nesiseka. Kai ima ir įskaudina draugai. Ir visur, ir bet kur, bet visada savo vaikų gyvenimus seka Motinos širdis ir akys. Jei galėtų - nuo visų bėdų apsaugotų. Visas sau prisiimtų. Nes motinystė yra tiesiog likimas. Niekada neišeinantis į pensiją. Tai ir džiaugsmas, ir sielvartas, ir pasididžiavimas, ir prakeiksmas. Sutelpantys į žodį MAMA.
Savo mamas prisimins jau žilstelėję vaikai, užaugę bėgiodami gatvėse su butų raktais, virvute pakabintais ant kaklų. Tilindžiuodavo tais raktais kaip avys varpeliais. O vakarop autobusai, troleibusai parveždavo iš darbų mamas. Daugiabučių virtuvėse užsidegdavo šviesos. Būtent virtuvėse. Vaikas, žaidžiantis kieme pasižiūri, kad jau apšviesta buto virtuvė. Jau jauku. Jau ten mama. Tuoj šūktelės - „marš namo vakarienės, jau prisižaidei".
Ir laipsniškai ištuštės visas daugiabučių kvartalas. Nes visi kiemo vaikai išgirs tą patį savo mamų šaukinį. Ir subildės visų namų liftai, laiptai, laiptinės. Kai vaikai skuos pas savo mamas tilindžiuodami butų raktais. Ir durų savo raktu neatidarys. Tyčia skambins. Kad mama jas atvertų. Nepiktai paniurzgėjusi, kad jau ne maži. Patys galėjote atsirakinti. („Ar pamokas paruošei? Ar sriubą paliktą pasišildei? O kodėl keliai nubrozdinti? Parkritai? Mokykloje susimušei?"). Ir kaskart kiekvieną rytą įspės, kad prieš atidarydami duris, apsižvalgytų laiptinėje. Taip saugojo savo nespalvotus televizorius nuo vagių.
Motinystė „chruščiovkėse"
Tada dar nebuvo mobiliųjų telefonų. Stacionariniai taip pat buvo ne kiekviename bute. Pavyzdžiui, tik pas tetą Nijolę iš antros laiptinės ir pas dėdę Juozą iš penktos, bet dieną jis būna darbe, neatsilieps. Bet mamos su mumis vis vien kažkaip susisiekdavo, nepaleisdavo iš kontrolės („Pažiūrėk, Nijolyte, pro langą, ar mano vaikas kieme žaidžia su kamuoliu. Ar neišbėgęs į gatvę? Kamuolį atėmė kažkoks dičkis iš kitos gatvės? Gerai kad pasakei. Nueisiu pas to dičkio tėvus. Palaikyk man kompaniją").
Mus stebėjo klasės auklėtojos, mokytojos, ugdymo įstaigų direktoriai. Visi daugiabučių pensininkai, rymantys prie langų ar lauke ant suoliukų rūpinosi mūsų dora, švara, meilėmis, pamokų ruošimu-neruošimu. Mamos visada kažkaip sužinodavo, kai pabėgdavome iš paskutinių pamokų. Bet, laimei, jos niekada nesužinodavo, kai upėje plaukdavome ant pakrantės lyčių. Kiek kartų kariaudavome su vaikais iš kitos gatvės. Ir kiek kartų paauglių kompanijose pavadindavome savo mamas įkyriomis „močiomis".
Motinystė provincijoje
Žilagalviai, užaugę provincijoje, vėlgi turės kitokių prisiminimų. Susijusių ne su raktais ant kaklo, bet išėjimu, atsisveikinimu, ilgesiu. Jų mamos liko ten, kur daug erdvės, pievų, sodų, miško ir tiek vaikystėje įkyrėjusių daržų. Mamos, likusios provincijoje, jau siejasi su metinėmis šventėmis ir suaugusio vaiko prievole padėti savo motinai per bulviakasį.
Ir įtaisyti patogų mobilųjį telefoną. O paskui kartais pyktelėti, jog per dažnai skambina. Kad ir kur bebūtum - statybose Vokietijoje, Norvegijoje - atsiveja mamos balsas. Kupinas rūpesčio. Pavyzdžiui, „Ar pietus pavalgei? O kodėl balsas užkimęs? Gal peršalai?". Tarsi būtum tas mažas vaikiukas, lietaus užkluptas pievoje ir išsigandęs perkūnijos. Na, koks keistas klausimas! Aišku, kad pavalgiau. Ar reikia dėl tokio nieko skambinti į užsienį. Tačiau ji vis vien skambins, jaudinsis. Nes ji yra mama. Jai visada rūpės, ar dukra sutaria su žentu, sūnus - su martele. Jaudinsis, kodėl taip ilgai nėra anūkų, jaudinsis, kad duktė tuoj gimdys. Ji visada jaudinsis. Nes šis žodis labiausiai pasako, kaip eina mūsų mamos per gyvenimą.
Motinystė dabar
Bet ar lengva dabar ryžtis motinystei? Kai visi su mobiliaisiais telefonais, kai tiek daug buities prietaisų. Su itin trumpu galiojimo terminu, bet padedantys buityje. Tačiau būtent dabar moteris baigiama išeliminuoti kaip gyvybę dovanojanti lytis. Moteris yra rinkos dalyvė, gaminanti produkciją. Baldus, vištieną, automobilius, vaikus. Ir kiekvienas darbdavys atsakys, kokia darbuotoja turi didesnę paklausą jo įmonėje. Mašinas remontuojanti ar vaikus gimdanti. Darbdavys atsakys, kad jam svarbu įmonės produkcija, o ne darbininkių reprodukciniai gebėjimai. Nes vaikas, atsiprašau, ne „Volvo". Salone neparduosi.
Moterys dabar priverstos spjauti į gamtą ir „elgtis atsakingai". O kas belieka? Pavyzdžiui, įsigyja su vyru butą, moka paskolą. Susilauks kūdikio - ir iškart absurdas. Vaiko tėtis per 18 mėnesių ar 2 metus privalo 60 dienų išeiti vaiko priežiūros atostogų. Esą dėl lyčių lygybės. Nors kūdikiai pažįsta savo mamas iš kvapo, iš balso, vis vien mama iš jų laikinai atimama. O tėtis, vietoje to, kad daugiau uždirbtų pinigų šeimai, laikinai pavaidina mamytę. Jei taip einama prieš gamtą, gal jau tapome antgamtiški?
Moterys dabar skaičiuoja, ar pajėgs paruošti vaikus gyvenimui. Ir čia kalbama ne apie lopšines, bet banalius pinigus. Pavyzdžiui, kiek kainuos privatus darželis, kai miestuose jau sunku patekti į valstybinį. Ar daug šeimų gali už privatų darželį kas mėnesį sumokėti apie 500 eurų. Arba samdyti auklę ir jai kas mėnesį mokėti 800-1000 eurų. Dar laukia vežiojimas į būrelius, pagerintos mokyklos, kasmet vis brangesni korepetitoriai, vėliau studijos. Be to, vaiką reikia pavalgydinti, aprengti, pasirūpinti jo kokybiškomis atostogomis, aprūpinti išmaniaisiais prietaisais, o vėliau - paspirtukais, riedučiais, dviračiais ir t.t.
Tad vaikas vidutiniškai uždirbančiai šeimai yra prabanga. Nes „kūdikio kraitelis", kuriame anksčiau tilpdavo tik vystyklai, pagalvėlė, užklotas ir čiulptukas, dabar jau reikalauja telefonų, kompiuterių, paspirtukų. Nes negi pagimdysi vaiką, o vėliau kankinsi. Nupirksi jam tokį prastą telefoną, kad bendraamžiai tyčiosis.
Be to, moterys jaučia, kad vaikystė dabar tampa ypač pavojingu būviu. Na, kas galėjo atsitikti kažkada kaimo ar miesto vaikui? Per daug prisirūkyti namo rūsyje? Susimušti? Kaimyno šuo įkąsti? Žąsinas įžnybti? Visi tada vaikščiojome tais pačiais keliais, į pačią artimiausią mokyklą. Vieni kitus pažinojome.
O dabar vaikai su kuprinėmis ant pečių važinėja į mokyklas dešimtis kilometrų. Tarsi būtų benamiai valkatos. Dabar mama nežino, ar jos vaikui koks nors „dileris" nesiūlo „žolės", ar nespokso koks nors dėdė pedofilas gašliomis akutėmis. Ar pėsčiųjų perėjoje nepartrenks koks nors apsinešęs vairuotojas. Tavo vaiko jau nesaugo smalsios daugiabučių kaimynių akys. Nes jos jau nemato vaikų lauke. Tik daug išrikiuotų automobilių. O vaikai arba savo namuose prie kompiuterių bendrauja su „influenceriais", arba zuja kaip valkatos tarp darželių, mokyklų, būrelių ir psichoterapeutų. O mamos jaučia. Tai nėra pati laimingiausia, saugiausia vaikystė. Bet vis vien bando savo vaikui kuo saugiausią suteikti.
