1 nuotr.„Respublikos" savaitės žmonės - visi Lietuvos žmonės, kurie jau ištisus metus remia Ukrainą. Aukoja, siunčia labdarą. Apgyvendina, įdarbina pabėgėlius. Meldžiasi už karo aukas. Ir kas svarbiausia - nedaro iš gerų darbų sau asmeninės reklamos. Kas žino, kiek Lietuvoje gyvena tų tyliųjų, kurie tyliai surenka trumpąjį telefono numerį, kad kiekvieną savaitę pervestų bent 5 eurus. Tyliai įmeta savo pinigėlį į aukų dėžutę. Tyliai padeda savo naujai bendradarbei ukrainietei. Be jokios afišos globoja ukrainiečius vaikus ir ragina saviškius pasikviesti ukrainietį draugą į gimtadienį. Yra šimtai būdų išreikšti savo užuojautą ir solidarumą. Juk nebūtina apie tai riaumoti ant kiekvieno kampo?
Valstybės duomenų agentūros duomenimis, nuo praeitų metų vasario 24-osios į Lietuvą atvyko ir čia užsiregistravo 74 512 ukrainiečių pabėgėlių. Iš jų - 6 176 vaikai iki 6 metų ir 19 545 paaugliai. Daugiausia ukrainiečių apsistojo Vilniuje (20 404), Kaune (9 947) ir Klaipėdoje (6 505). Pats pabėgėlių pikas buvo praėjusių metų kovo 17-ąją. Tą dieną užregistruota 2 219 asmenų. O dabar per savaitę vidutiniškai atvyksta tik 40 ukrainiečių. Kažin, ar daugumai pasisekė apsigyventi su vaikais, senais tėvais ir nuo karo išgelbėtais augintiniais taip jaukiai, kaip gimtuosiuose namuose Ukrainoje. Tačiau nė vienas iš pabėgėlių neatsidūrė gatvėje. Visi Lietuvoje rado pastogę.
Tačiau niekas iš lietuvių nesigiria, viešai netrimituoja, kiek ukrainiečių priėmė į savo namus, butus, sodybas. Nedaro iš pabėgėlių apgyvendinimo linksmo žaidimo, šou. Joks šoumenas nesurengia varžybų, kas daugiau sutalpins ukrainiečių į 120 kv. m ploto namą su daline apdaila. Ir nesurengia aukciono - darom Ukrainos pabėgėliams gyvenamąjį plotą! Kas suteiks daugiausia kv. metrų - gaus kepuraitę su bumbulu, o ant bumbulo - šoumeno autografą. „Pirmyn! Nesnaudžiame! - galėtų pašūkauti koks nors senstelėjęs nebrendyla. - Didiname kvadratus! Per penkias minutes kvadratų padaugėjo trigubai. Įspėju nesukčiauti. Kvadratai turi būti ne Kanaruose, bet Kavarske".
Rėksmingieji
Puiku, kai kilnumą gali nusipirkti už 5 eurus, o žinomumą - socialiniuose tinkluose pasigyręs, jog paaukojai. Puiku, kad įtakotukai stengiasi sukelti kuo didesnį savo sekėjų entuziazmą aukoti. Stengiasi dėl savireklamos, įgimto narciziškumo, savo įtakos demonstravimo bei pasitikrinimo, kad įtaka dar nedingusi. Todėl, netikėliai, drebėkite. Manau, kad aukojama ir iš užuojautos. Bent šiek tiek. Jei žmogus ne visiškas stuobrys. O berniukai ir mergytės, pagauti azarto, džiugiai krykštauja - ir aš, ir aš jau pinigus pervedžiau! Štai pavedimo kopija! Ir tai iš tikrųjų puiku. Su tokiu entuziazmu, matyt, pavyktų nupirkti ir vokišką „Leopardą". Jei kas parduotų.
Tačiau tuo pat metu socialiniuose tinkluose brėžiama takoskyra. Tarp šoumenų sekėjų ir kažkokių kitų. Svetimų. Taigi, nepažangių. Kažkur glūdinčių tamsybėse. Ir nejučia stiprėja šoumenų sekėjų įsitikinimas, kad tie, kurie nešlovina narciziško šoumeno ir iš jo puikybės tyliai šaiposi, yra NEAUKOJANTYS. Yra prieš Ukrainą! Nes esą visi aukojantys yra apspitę kelis socialinių tinklų įtakotukus. Nors 2 859 58 mūsų šalies piliečiai, net ir labai norėdami, negalėtų susigrūsti aplink 2-3 įtakotukus. Jau vien todėl, kad per tokias grūstis šauniesiems įtakotukams pritrūktų oro. Vargšeliai pridustų.
Tylieji
Deja, ne kiekvienas Lietuvos kaimas gali pasigirti savaisiais šoumenais. Todėl dauguma Lietuvos gyventojų aukoja tyliai.
Pavyzdžiui, Biržų šv.Jono Krikštytojo parapijiečiai jau nuo vasario 22-os, tai yra nuo Pelenų trečiadienio, aukoja ukrainiečiams į aukų dėžutę, kuri bažnyčioje pritvirtinta po Dievo Gailestingumo paveikslu. Jokių įmantrių sąskaitų, nes ne visi vyresnio amžiaus žmonės naudojasi elektronine bankininkyste. Tiesiog įmesk, kiek gali, į aukų dėžutę. Nes būtent elektroninės bankininkystės neišmanymas trukdo garbesnio amžiaus lietuviams aukoti. Tiesa, dar lieka trumpieji telefonų numeriai. Bet ne visi yra patiklūs. Nebežinai, kam skambini. Ar į „Euroviziją" už Moniką Linkytę, ar atiduodi savo eurą už Ukrainą. O gal ne už Ukrainą, bet į Pravieniškes? Juolab dabar, kai senolius pastoviai „mausto" telefoniniai sukčiai.
Kūrybingieji
Šaltąjį metų sezoną, kai net pačiose vargingiausiose trobose yra ir malkinė su malkų rietuve, kai visuose namuose - šiltos krosnys, radiatoriai, židiniai, ypač pajunti, kaip baisu žiemą šalti. Ir būti tamsoje. Būtent per šaltąjį sezoną pajutome ypatingą užuojautą ukrainiečiams. O iš užuojautos prasiveržė ir lietuvių kūrybiškumas. Šiauliečiai iš bendrovės „Kalvis" patys sugalvojo ir ėmė virinti krosneles iš ratlankių. Žmonės dirbo savanoriškai, be jokio atlygio, po darbo valandų. Tokią empatiją gali jausti tik žmogus, kuris žiemą ar per rudens darganas nešildo savo šonų Tenerifėje ar Kosta Rikoje ir į Lietuvą sugrįžta tik šiltojo sezono metu. Krosnelę iš ratlankių virino, montavo eiliniai darbininkai, aukodami savo laisvalaikį. Ir grįždavo nakvoti ne į Tenerifę, bet į eilinius Šiaulių miesto būstus. Jokio šou. Tik krūvos senų ratlankių, gyventojų suneštų iš garažų.
Vieniems lemta surinkti pinigų „Bayraktar TBD Vanagas". Lemta surinkti pinigų žvalgybiniams dronams „Magyloms", o dabar rinkti radarams. Puiku žinoti, jog virš Ukrainos skraidė ir mūsų „Vanagas", kariams padėjo mūsų „Magylos". Tačiau nenuvertinkime ir tų krosnelių iš ratlankių, ir žvakidžių, suteikiančių bent kiek šilumos ir šviesos. Juk kiek žmonių galėjo sušilti prie lietuviškų savadarbių krosnelių ir žinoti, kad mes siunčiame savo užuojautą, savo šilumą. Siuntėme, siunčiame ir toliau siųsime. Nėra Lietuvoje nė vienos savivaldybės, kuri nebūtų pasiuntusi Ukrainos miestams, gyvenvietėms generatorių, benzininių pjūklų, šiltų antklodžių, rūbų ir ilgai negendančių, labai maistingų produktų. Net neperšaunamas liemenes, pagamintas iš baldų detalių, sugebėjome į Ukrainą siųsti.
Kuklieji
Evangelijoje pagal Luką aprašyta varginga našlė, paaukojusi šventyklai du pinigėlius. Anot Evangelijos, ši našlė paaukojo daugiau už turtingiausius aukotojus. Nes turtingieji paaukojo tai, kas jiems atlieka, o našlė įmetė į aukų skrynią viską, ką turėjo pragyvenimui. Tad šiuo aspektu, neturtingų pensininkų 5-10 eurų, paaukotų iš pensijos, yra santykinai vertingesni už turtingos įmonės ar turtingo bankininko pervestą tūkstantinę auką.
Tačiau svarbiausia - kad remti ukrainiečius mums nenusibostų. Tol, kol Kremliui nenusibosta žudyti, bombarduoti, naikinti. Nes negali žmogui nusibosti pabrėžti, kad jis yra šviesos, o ne tamsos pusėje. Dauguma mūsų nėra drąsūs. Dauguma mūsų bijo kančių, kraujo, mirčių, buitinių nepatogumų. Bet visas mūsų baimes atsveria nuoširdus aukojimas kenčiantiems. Sprendžiant iš aukotojų skaičiaus, mes, Lietuvos gyventojai, esame geri, užjaučiantys žmonės. Tik, aiman, ne visada tai suprantame. Ir patys save nuvertiname.
