Olava STRIKULIENĖ: R.Meilutytės sugrįžimas, apstulbinęs skeptikus

Kadaise mergaičiukė Rūta gyveno gimtajame Kaune, globojama močiutės. Nes tėtis Saulius Meilutis, žuvus žmonai, kai Rūtai tebuvo ketveri metai, sunkiai uždirbinėjo savo trims vaikams duoną užsienyje. Mindaugui, Margiriui ir jaunylei Rūtai. Mergaitė lankė Šilainių mikrorajone sporto mokyklos baseiną. Tėtis vienu metu net galvojo, kad mergaitė galėtų tapti krepšininke, bet pirmasis R.Meilutytės treneris Giedrius Martinionis iškart pastebėjo, kad ši mergaitė - talentinga plaukikė.

Būdama 14-os R.Meilutytė tapo stipresnė už suaugusius Lietuvos plaukikus ir pagerino 100 m plaukimo rekordą. Tačiau tais metais apie itin talentingą paauglę žinojo tik specialistai. Gandas, jog Lietuvoje gyvena įspūdingai plaukianti mergaičiukė, dar nebuvo pasiekęs visuomenės ausų. 2009 metais mus labiau domino, kad Lietuvoje lankėsi Ispanijos karalius Chuanas Karlosas I (Juan Carlos) su karaliene Sofija, kad Dalia Grybauskaitė tapo šalies prezidente, o Bulgarijoje suimtas Henrikas Daktaras-Henytė.

Tačiau Rūtos paaugliškame gyvenime įvyko daug pokyčių. Jos tėtis, įsidarbinęs Plimute (Didžioji Britanija), nutarė, kad dukra ir sūnūs turi gyventi su juo, o mergaitė toliau gali tęsti mokslus koledže bei treniruotis „Plymouth Leander" klubo baseine. Šioje istorijoje turbūt labiausiai pasisekė naujajam Rūtos treneriui Džonatanui Rudui (Jonatan Rudd). Anksčiau nė vieno pasaulio čempiono neišugdžiusiam britui lietuvaitė Rūta tapo tiesiog likimo dovana jo tolimesnei karjerai.

Ji tapo „auksine žuvele"

Ir taip priartėjo 2012 m. vasara, kai Londone prasidėjo vasaros olimpinės žaidynės. Lietuvoje jau nebuvo paslaptis, kad turime labai talentingą 15-metę plaukikę, kuri gali pretenduoti į kažkokį olimpinį medalį. Gal nebūtinai dar aukso. Juk mergaičiukė dar visiškai jauna. Tačiau aukso tikėtasi. Ne veltui į Londoną išskrido prezidentė D.Grybauskaitė. Juk įvaizdžių formuotojai visada pataria svarbioms personoms pastovėti šalia laimėtojų ir su jais įsiamžinti. Tačiau visgi galvoju, kad visa Lietuva, įskaitant ir tuometinę prezidentę, tiesiog euforiškai džiūgavo ir liaupsino R.Meilutytę, laimėjusią Lietuvai olimpinį auksą. Juolab kad Rūta tapo jauniausia plaukimo 100 m distancijoje olimpine čempione.

Tą triumfo vakarą visi glebėsčiavosi su Rūta, žavėjosi talentinga lietuvaite. Kuri ir dabar pabrėžia, jog yra Lietuvos pilietė ir plaukia už Lietuvą. Tai pabrėždama kartais net ir nagus nusilakuoja mūsų Trispalvės spalvomis.

Sunkiai pakeliamos garbintojų viltys

Pergalingas Rūtos žygis, o su juo - ir sirgalių euforija, sporto specialistų susižavėjimas bei tarptautiniai apdovanojimai tęsėsi. Rūta gerino Europos ir pasaulio rekordus, o mes džiūgavome, vadinome Rūtą „auksine žuvele". Kaune, Laisvės alėjoje, Rūtos garbei pasodinome liepaitę. Jei kas būtų pasiūlęs, būtume ir gyvai paminklą pastatę. Nes dabar apie R.Meilutytę jau žinojo visi. Žinojo ir visi gabiausi pasaulio plaukikai. Įskaitant ir jų klubus bei trenerius.

2013-aisiais 16-metė Rūta tapo pasaulio čempione ir toliau gerino Europos ir pasaulio rekordus. O mums atrodė, jog kitaip net negali būti. Mūsų auksinė žuvelė visada privalo laimėti. O ypač - nušluostyti nosį savo artimiausiai konkurentei - Rusijos sportininkei Julijai Jefimovai. Penkeriais metais vyresnei už mūsų plaukikę, todėl ir psichologiškai atsparesnei prieš mobingą. J.Jefimova per varžybas vis likdavo antroje vietoje, jai niekaip nepavykdavo Rūtos pralenkti. O mes džiūgavome.

Ir niekas nepagalvojo, kad toks minios reikalavimas „būtinai laimėk!", žmogaus sekiojimas su kino kameromis, filmo „Rūta" kūrimas, nuolatinis nuplauktų sekundžių skaičiavimas, specialistų ir konkurentų prognozės yra pernelyg didelė psichologinė našta jaunam žmogui. Kuris faktiškai neturėjo nerūpestingos paauglystės, nes nuolat treniravosi. Ir dažniau matė baseinų vandenį nei drauges. Sunku gyventi, kai tavyje mato ne tave, bet kažką kitą. Ir į tą kitą minia sufokusuoja visus savo gyvenimuose neišsipildžiusius lūkesčius.

Traumos ir neįžvalgūs skeptikai

2015 m. Rūta nukrito nuo dviračio ir susižalojo alkūnę. Prireikė operacijos. Tais pačiais metais Pasaulio plaukimo čempionate Kazanėje (Rusija) laimėjo sidabrą, o auksą laimėjo konkurentė J.Jefimova. Rūta patyrė ir žiniasklaidos, palaikančios savo plaukikę, įžeidinėjimus. 2016-aisiais olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire (Brazilija) R.Meilutytė užėmė 7-ą vietą. O jos treneris Dž.Rudas išvyko treniruoti Airijos plaukimo ir šuolių į vandenį rinktinę.

2018-aisiais Rūta vėl susižalojo ranką prieš Pasaulio plaukimo čempionatą Hangdžou (Kinija), kur laimėjo sidabrą. Jos dievintojai turbūt galvojo - „o kodėl ne auksą?". Tik daugkartinė Europos ir pasaulio plaukimo čempionė Birutė Užkuraitytė-Statkevičienė tikino, jog „tegul nors visi mūsų olimpiečiai užima 7-ą vietą".

Laimėtojus seka ir šlovina minios gerbėjų. Laimėtojus mėgsta socialiniai tinklai ir blizgūs „elito" žurnalai. O kai žmogui nesiseka taip greitai plaukti, kaip plaukei paauglystėje, atsiranda daug „specialistų". Vieni peikė trenerį Dž.Rudą. Esą plaukikė priaugo per daug raumenų. Vienas plaukimo specialistas viešai kalbėjo: „Meilutytei dabar nereikėtų iš naujo kabintis ir ieškoti kokių nors argumentų „Atsikovosiu". Ji jau matosi fiziologiškai pakitusi, ir jau pakitusi ne plaukimo labui. Dabar aš jau linkėčiau mokslo, šeimos, vaikų, o paskui gal grįžti kaip trenerei plaukimo".

Sugrįžimo triumfas

Atrodė, kad R.Meilutytės laukia olimpinį ir pasaulio čempionato auksą laimėjusios plaukikės Linos Kačiušytės likimas. 200 m distanciją krūtine plaukusi L.Kačiušytė būdama 15-os laimėjo auksą pasaulio čempionate Berlyne (Vokietija), 17-os -auksą Maskvoje vykusioje olimpiadoje, bet anksti pasitraukė iš sporto ir negrįžo.

Tačiau R.Meilutytė sugrįžo! Sugrįžo po 2 metų pertraukos ir tik po pusmečio treniruočių į 2022 m. pasaulio čempionatą Budapešte (Vengrija). Sugrįžo sutvirtėjusi psichologiškai ir pagerinusi plaukimo techniką. Sugrįžo pergalingai. Iškovojusi Lietuvai pasaulio auksą ir bronzą Vengrijoje. O dabar - triumfas Japonijoje!

Dabartinė 26 metų Rūta daug racionalesnė. Mananti, jog sportininkui reikia ir pertraukų. Suprantanti, kad jaunas sportininkas, pernelyg rimtai siekiantis rezultatų, bijantis atsipalaiduoti, nuvilti gerbėjus, gali lengvai perdegti. Nes plaukime žaidžia ir psichologija.

Dabartinė Rūta atsilaikytų ir prieš J.Jefimovos įžeidinėjimus. Suprastų, jog tai specialus psichologinis mobingas ir neįsiveltų į beprasmes polemikas.

Dabartinė R.Meilutytė jau suaugusi. Bet išlikusi tokia pati patriotiška, pilietiška. Visi prisimename, kai, prasidėjus karui Ukrainoje, R.Meilutytė dalyvavo performanse prie Rusijos ambasados Vilniuje esančiame tvenkinyje. Mūsų garsiausia plaukikė du kartus perplaukė per raudonais dažais nudažytą tvenkinį. Yrėsi per tą „kraują", simbolizuodama nenutrūkstamas pastangas nugalėti. Išplaukti. O kam kitam tai parodyti? Nei žmogui, sugebėjusiam nugalėti ne tik pasaulio plaukimo takelius, bet ir pačią save.