Nuogas karalius Alytaus gaisro dūmuose

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO APSKRITOJO STALO diskutavo buvęs Alytaus apskrities viršininkas, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys, dabar einantis Alytaus kalėjimo viršininko pavaduotojo pareigas Raimundas MARKAUSKAS, chemijos mokslų daktaras Donatas ŽMUIDINAVIČIUS, Alytaus rajono savivaldybės direktoriaus pavaduotojas Virgilijus PRANCKEVIČIUS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

Gediminas JAKAVONIS: Kalbėsime apie gaisrą Alytuje, prisipažinsiu, kad iš pradžių turėjau vienokią nuomonę, tačiau paklausius gaisrininkų kalbų, susidariau įspūdį, kad tai, ką mačiau per televiziją, ne viskas yra teisybė. Kas, jūsų nuomone, ten vyko? Juk Alytaus apskritis yra ne tik Alytaus rajonas, vėjas galėjo pasisukti ir į Varėnos pusę. Per televiziją labai gražiai atrodė Alytaus miesto mero veikla.

Raimundas MARKAUSKAS: Man teko ne tik žiūrėti per televiziją tą katastrofą ir spręsti apie ją iš informacijos, kurią teikė žiniasklaida. Liko nutylėtas Varėnos ugniagesių vadas Andrius Kondratavičius, kuris kaip tik tuomet ir buvo gesinimo vadovas (vadovai keitėsi kiekvieną dieną). Man teko būtent antrą dieną su Andriumi būti gaisravietėje, mane pasikvietė kaip buvusį darbuotoją Medvilnės kombinate, kad parodyčiau vandens rezervuarus, kurie dar išlikę ir kuriuos būtų galima panaudoti gesinimui. Tas vaizdas buvo tiesiogiai prieš mano akis, nes ugnies židinys dar nebuvo suvaldytas. Ugniagesiai atliko didžiausią darbą - gaisras buvo užgesintas be jokių aukų, o ir jie patys daug nenukentėjo. Aišku, kiti medicininiai tyrimai parodys, kokį poveikį organizmui padarė dūmai ir išmetamos medžiagos. Buvo skaudu žiūrėti, kaip trūko technikos, net kvėpavimo aparatų. Buvo paminėta mero pavardė. Reikėtų čia išskirti, ką gaisro metu privalo daryti miesto meras, kitos institucijos ir ką - ugniagesiai. Merą galima pagirti, kad jis telkė bendruomenę, kad jis kartu su ekstremalių situacijų komisija laiku įvertino situaciją, kad žmonėms yra pavojinga eiti į darbą. Pasirūpinta, kad būtų uždarytos švietimo įstaigos ir apsaugoti mokiniai. Kitokia nuomonė gali būti dėl paties vadovavimo gaisrui. Yra gesinimo vadovas, kuriam pavaldūs visi tuo metu dirbantys žmonės. Dažnai teko matyti merą, kaip komandos narį, kaip gaisrininką. Nemanau, kad meras turėjo būti visą dieną tame gaisre, sukeldamas sumaištį. Jeigu jaunam ugniagesiui už nugaros stovi meras ir vadovauja, kaip gesinti, jis gali pasimesti, nes jis turi gesinimo vadovą.

Apskritai kuo mažiau į gesinimo teritoriją reikėjo įleisti politikų, kurie pradėjo važinėti kaip į kokį zoologijos sodą.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Donatai, teršalai buvo nešami Birštono, Prienų link. Paaiškėjo, kad tos kenksmingos medžiagos pasklido į aplinką, eina ne tik nuo padangų, o dar nuo Alytaus medvilnės kombinato laikų likusių chemikalų.

Donatas ŽMUIDINAVIČIUS: Atvirai kalbant, Lietuvoje buvo nepasiruošta tokiam įvykiui, tokiai cheminei nelaimei. Kiek girdėjome, turime tik vieną stotelę, kuri matuoja taršą, ji matuoja smulkiąsias daleles, tačiau suskaičiuotas kiekis nieko realiai neatspindėjo. Degant padangoms, susidaro nuodingos medžiagos, bet pačios dalelės sudėties netiriama. Neaišku, kokie chemikalai ten buvo laikomi šalia deginamų padangų, niekas nieko nežino. Žinoma, kad buvo kažkoks leidimas, o kas ten buvo laikoma ir kokiu vandeniu pilama iš ežerėlio ir iš gesinimo daubos, - kas galėjo pasakyti? Tai nebuvo švarus gėlas vanduo, nes iš kelių subėga chloruotas vanduo. Kitaip tariant, net ir pačiame gėlame vandenyje yra chloro, o degė žemoj temperatūroj, buvo užkaitęs stogas. Toks įdomus mišinys medžiagų ir sąlygų - žemoj temperatūroj degančios padangos, užkritęs stogas, deguonies mažai, vanduo iš ežerėlių gesinti su chloru - idealios sąlygos susidaryti pavojingiausiems dioksinams, kurie dabar daugiausiai kelia problemų. Aš Aplinkos apsaugos agentūrai antrą gaisro dieną parašiau, kad tirtų tuos chemikalus, bet atrašė standartiškai...

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Virgilijau, labiausiai nukentėjo Miklusėnų kaimas, tačiau nukentėjo ir kitos seniūnijos. Kiek seniūnijų nukentėjo nuo šio gaisro?

Virgilijus PRANCKEVIČIUS: Dūmų šleifas slinko Kauno link, bet tik vieną dieną, keitėsi vėjas, dūmų debesys apsisuko praktiškai 360 laipsnių kampu. Daugiausia palietė Alytaus seniūnijos gyventojus, nes Alytaus seniūnija yra aplink visą miestą, o Alovės, Punios, Butrimonių seniūnija gavo tokį vienos dienos dūmų gūsį. Miroslavo seniūniją palietė irgi labai mažas šleifas. Daugiausia rūpesčių kelia Alytaus seniūnijos gyventojai. Pamažu gauname tyrimų atsakymus (tie tyrimai užtrunka labai ilgai). Po pirmųjų tyrimų mes negalėjome žmonėms paprasta kalba paaiškinti, ko jie turi saugotis. Pagal pirmuosius tyrimus normą viršijo sunkieji metalai. Jau turime dūmų šleifų žemėlapį, besidriekiantį į Prienų pusę, 6-7 km ilgio, o pločio šiai dienai dar negalime konkrečiai pasakyti. Alytaus pusėje į Lazdijus žmonėms jau leista pardavinėti pieną, pieno tyrimai yra geri.

Didžiausią dozę gavo Miklusėnai. Paimti oro, šulinių mėginiai, žolės, želmenų, daržovių mėginiai , tačiau dar iki šiol neturime tikslių duomenų, nežinome dioksinų kiekių. O juk turime pasakyti gyventojams, ar jie saugūs, ko turi pasisaugoti. Toje teritorijoje yra ir ekologinių ūkių, kur taikomi didesni reikalavimai dėl švaros ir pan. Žmogus, turintis mažą žemės sklypelį ar kolektyvinį sodą, nežino, kaip jam dabar elgtis, koks teršalų kiekis dirvožemyje. Pieno ūkio savininkai nežino, kaip bus su gyvuliais, kaip tos dalelės paveiks galvijus, priėdus žolės. Yra papjauta mėsinių galvijų tyrimams, paimtos ir kritusių ar sumedžiotų laukinių gyvūnų kepenys, tačiau tyrimų atsakymų mes iki šiol neturime.

Mano žiniomis, gaisro gesinimo vanduo buvo išleistas į Nemuną, o tyrimui mėginiai buvo paimti iš Nemuno atskirų vietų, kai tas vanduo jau buvo pasklidęs ir koncentracija sumažėjusi. Kadangi Nemunas užterštą vandenį jau nunešė, žuvys migruoja, tai nėra tik vienos savivaldybės nelaimė.

G.JAKAVONIS: Negalėjau atsistebėti, kai per televiziją aplinkos apsaugos ministras Kęstutis Mažeika pasakojo apie automobilių taršos mokestį, o antras reportažas apie Alytaus miesto taršą, kuri buvo tokio lygio, kad visi Lietuvos automobiliai jo nepasiektų. Tačiau kodėl įvyko ši nelaimė? Kodėl užsidarius Alytaus medvilnės kombinatui, liko tos kenksmingos ir pavojingos medžiagos. Ar tokį kiekį padangų galima laikyti tokiomis sąlygomis? Juk yra nustatyti reikalavimai įmonėms, kaupiančioms padangas, net buvo užfiksuota daugybė pažeidimų, tačiau tai nepadėjo.

R.MARKAUSKAS: Čia susidarė visa grandinė tam tikrų dalykų. Turėtumėm tą išmokti. Kadaise dirbau tame kombinate, mano diplominis darbas buvo apie naudojamus chemikalus dažant audinius, kuriuos plaunant chemikalai subėga į valymo įrenginius, susidarydavo dumblas. Rašiau diplominį darbą, kaip dumblą panaudoti, kaip jį išvalyti. Kiek prisimenu, ten visuomet susidarydavo visa Mendelejevo lentelė, tad galite įsivaizduoti, kokie chemikalai galėjo būti. Čia yra didelė bėda ir, manau, kad reikia stebėti poveikį Nemunui ir kitiems vandens telkiniams.

Dėl ko kilo ekologinė nelaimė? Kai veikė Medvilnės kombinatas, buvo prižiūrima visa priešgaisrinė sistema, buvo ir vandens rezervuarai, skirti specialiai gaisrui, buvo ir pramoninio vandens rezervuarai, ugniagesiai kas pusę metų atlikdavo treniruotes, imituodavom gaisrą, viskas buvo prižiūrima ir laikomasi teisės aktų ir taisyklių. Kai prasidėjo bankroto procedūra, bankroto administratorius nenumatė, kad vėliau tos patalpos bus išnuomotos. Tokios apimties pastatui būtina atskira priežiūra, o privatizavo vieną galą, išdraskė visą priešgaisrinę sistemą, įkūrė obuolių sulčių spaudyklą, o už 100 metrų padangas naikina, kitam gale baldus daro, dar ir siuvykla įsikūrusi. Visi darė, ką nori, sudėtinga tokį margumyną aplinkosaugai ir priešgaisrinei pagal teisės aktus sukontroliuoti. Tačiau toks kiekis padangų tikrai neleistinas, pažeidžiantis visus teisės aktus. Ir tų leidimų neturėjo tiek padangų laikyti. Po tyrimo paaiškės, kas sukėlė gaisrą, bet, matyt, jis kilo nuo susidariusių granulių, kurios naikino padangas (granulės būna karštos, iš jų supilta krūva taip pat buvo karšta, smilko smilko, šilumą skleidė, ir prasidėjo reakcija. Tokia netvarkinga privatizacija, chaotiškas veiklos organizavimas milžiniškame 12 ha plote ir lėmė ekologinę nelaimę.

G.JAKAVONIS: O jūs, gerbiamas Donatai, kur įžvelgtume tos nelaimės priežastis?

D.ŽMUIDINAVIČIUS: Manau, į visus reikalavimus net ir dabar po gaisro yra pažiūrima pro pirštus. Iš pradžių buvo išduotas leidimas laikyti padangas, paskui sugalvojo padangas perdirbti. Tada Aplinkos apsaugos departamentas kreipėsi į savivaldybę, į visuomenės sveikatos biurą, ar reikia poveikio aplinkai analizę daryti. Ta poveikio aplinkai analizė yra labai rimtas dokumentas, tačiau visos tarnybos pasakė, kad nereikia tokios analizės. Kitas klausimas - kaip toks milžiniškas kiekis degių medžiagų gali būti sandėliuojamas vienoje vietoje be jokių rimtų leidimų ir dar mieste? Yra kelios atsakingos institucijos, tačiau ar jos atsako ir ar atsakys? Savininkui išduotas leidimas tik tokiam padangų kiekiui, o produkcijai reglamentavimo kaip ir nėra. Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje kažkas kažko nepadaro iki galo, todėl tokia nelaimė anksčiau ar vėliau turėjo įvykti.

G.JAKAVONIS: Jūs, daug laiko praleidęs ir dirbęs Anglijoje, galite palyginti. Tačiau net ir pagal mūsų įstatymus negalėjo būti leidžiama laikyti tokio kiekio padangų. Kuo mes skiriamės nuo vakariečių.

D. ŽMUIDINAVIČIUS: Mūsų aplinkosauga yra silpnesnė, priešgaisrinė sistema taip pat silpnesnė. Tiek mokyklose, tiek darželiuose nėra atsarginių išėjimų, garsinių signalizacijų. Vakaruose darbo sauga ir priešgaisrinė sauga yra pats didžiausias ir svarbiausias dalykas, kitu atveju, kyla skandalai. Ten yra griežtai reglamentuojama ir griežtai prižiūrima. Lietuvoje mes kol kas nesame tam pribrendę. Žinoma, viskas priklauso nuo investuojamų pinigų, kas daugiau investuos į kelius ar į saugumą.

G.JAKAVONIS: Gerbiamas Virgilijau, nukentėjo Alytaus rajono žmonės. Kiek dar laiko žmonės nesijaus saugūs, ypač ūkininkaujantys? Užterštumas artėja prie Prienų, bet netoliese yra ir Birštonas - kurortas. Kokias pamokas turėtume išmokti?

V.PRANCKEVIČIUS: Vis dėlto aš esu atsakingas ir už rajono civilinę saugą. Mes negalėjome nuspėti, kad grius stogas, iš pradžių matėme atvirą ugnį. Pirmą dieną, kai ugnis buvo atvira ir tamsūs debesys kilo į viršų, tai nekėlė grėsmės artimoms gyvenvietėms. Tačiau vėliau, kai buvo maža temperatūra, kai gaisrininkai ugnį nuslopino ir viskas degė po plokštėmis, situacija pasikeitė. Kai degėsiai smilksta po plokštėmis, išsiskiria kitos medžiagos, visai kitokie junginiai. Mes tokiai situacijai nebuvome pasiruošę. Žinoma, dabar mes neįrodysime, bet jau aišku, kad ne viena institucija buvo daug ką praleidusi pro pirštus. Kaip buvo galima nežinoti, kad mieste sukaupti tokie kiekiai padangų? Matysime, kaip bus tiriamas šis įvykis. Mes žinome, kas tų chemikalų yra likę ir niekas negali paaiškinti, iš kur atsiranda tam tikri cheminiai junginiai. Tikriausiai matėte, kad vandens tyrimams vanduo yra imamas su policija, nes meras nepasitiki: galima pasemti nuo viršaus, o panardinus indą giliau, gal ir visa Mendelejevo lentelė bus. Tokius dalykus reikia būtinai persižiūrėti. Čia pamoka yra visai Lietuvai, visoms savivaldybėms. Jūs tikriausiai matote ir girdite per spaudą, per radiją, kas vyksta su perdirbimo įmonėmis: stambiagabaričių aikštelės nepriima padangų, vadinasi, kiekvienuose namuose yra netvarka, būtina apsivalyti. Alytus - pamoka visoms savivaldybėms, kad pasižiūrėtų, kas prisikaupę jų kieme.

Raimundas pasakojo apie tarybinius laikus, kai buvo ir slėptuvės, ir dujokaukės, buvo sukauptas kažkoks rezervas. Dabar pamatėme, kad „karalius yra nuogas“, jokio sukaupto rezervo mes neturime. Gerai, kad mes greičiau sureagavome už miesto savivaldybę, užsakėme respiratorių, žiūrėjome, kur jų galima nupirkti, nes tie, kurie yra vaistinėje, tos kaukės nieko nesaugo. Tokią kaukę gali pasidaryti ir namuose. Kaimo teritorijoje yra daug vienišų senelių, kuriems reikia padėti, nežinojome, ar vandenį iš šulinių galima gerti ar ne (dabar matome, kad poveikio šulinio vandeniui nėra, tačiau galbūt jis rasis po kelerių metų?). Turime būti pasiruošę, ir tie rezervai turi būti kiekvienoje savivaldybėje. Gerai dar, kad viskas įvyko toje rajono pusėje, kur nėra mokyklų, nenukentėjo vaikai.

G.JAKAVONIS: Kaip po šios nelaimės jums atrodo tokia mūsų išminčių sugalvota idėja - panaudoto branduolinio kuro saugyklą įrengti Lietuvoje? Arba CO2 saugyklą, kurios visa Europa kratosi? Ar mums maža Alytaus gaisro, kuris mus užklupo visiškai nepasiruošusius?

R.MARKAUSKAS: Pirmiausia pasižiūrėkime, ką mes turime. Naujų saugyklų ar kapinynų mums nereikia. Manau, yra ir kitų vietų pasaulyje, kur galima jas įrengti. Kaip parodė Alytaus gaisras, iš tikrųjų „karalius yra nuogas“. Nuogas ir dėl to, kad net ir ugniagesiai tik dėl aukšto profesionalumo, vykdydami savo pareigą įveikė ugnį, bet ir jie nebuvo aprūpinti, ir rajono ugniagesiai nebuvo pakankamai apginkluoti. Jų ir sveikata iki galo nepatikrinta. Nesvarbu, ar gaisras įvyks po 10, ar po 15 metų, bet jau dabar reikia supirkti visą reikiamą įrangą. Antra, įvertinti tas dideles įmones, kurios yra privatizuotos, kas jose vyksta, kas ten likę. Be abejo, civilinei saugai skirti ne tūkstantį eurų metams. Ką už tūkstantį eurų galima padaryti?

D.ŽMUIDINAVIČIUS: Turi būti stiprinama priešgaisrinė sauga, aplinkosauga, nes pastebėjau, kad Lietuva tampa senų technologijų, senų perdirbimo metodų sąvartynu Europoje. Abejoju, ar Europoje padangos yra perdirbamos tokiu būdu ir tokiose patalpose be priešgaisrinės saugos. Reikėtų stiprinti valstybinę tarnybą, stiprinti valdininkus, kad jie išmanytų savo darbą, mažinti korupciją, peržiūrėti reglamentus. Manau, tik tokiu būdu galima ką nors padartyti, kad toks atvejis daugiau nepasikartotų. Tai ne pirmas didesnis gaisras, bet niekaip nepasimokom. Kilo gaisras Alytuje, meras užsiėmė viešaisiais ryšiais ar spaudos atstovas, teikiantis informaciją (tai nėra blogai), tačiau informuojama buvo tik apie tai, kada ir kur neiti į lauką, o informacijos, kas ten iš tikrųjų vyksta, taip ir nebuvo. Žmonės turi žinoti, kas vyksta ne tik po langais.