„Dirbu mokykloje nuo 1992 ar nuo 1993 metų, tik buvau porai metų išėjusi, tai pati taip greitai negaliu suskaičiuoti, koks mano stažas, - nusijuokė L.Bručkienė. - Ar dabartiniai moksleiviai labai skiriasi nuo tų, kurie buvo mano pedagoginio darbo pradžioje? Mano akimis, vaikai keičiasi nedaug.

Visada yra ir labiau motyvuotų, ir mažiau motyvuotų moksleivių, kuriuos reikia truputį paskatinti. Motyvuotų ir mažiau motyvuotų procentų negalėčiau pasakyti, nes mūsų mokykloje mokomasi ne tik bendrųjų dalykų, bet ir meninės kompetencijos - muzikavimo, dailės, teatro. Vaikai čia dažniausiai ateina iš aplinkos, kurioje bendravimo kultūra yra svarbi. Manau, kad pačią didžiausią įtaką vaikui daro jo šeima, o mokykla ją tik sustiprina. Bet jei šeimos požiūris į gyvenimą labai skiriasi nuo mokyklos, dominuoja šeimos požiūris. Stengiamės su tėveliais bendradarbiauti ir diskutuoti."

- Ar ne per daug dabartiniai tėvai kišasi į mokytojų darbą?

- Manau, nėra blogai, kad tėvai kišasi į savo vaikų mokymąsi. Norėtųsi bendravimo gerokai glaudesnio. Kartais tėveliams sunkoka paaiškinti, kad tikslas - ne pažymys. Neretai tėvai pradeda iš mokyklos reikalauti ne žinių, gebėjimų ar kompetencijos, bet kuo geresnio pažymio.

Orientuojamasi ne į vaiko pastangas mokytis, ne į jo atsakomybę, bet tik į gerą pažymį. O jei moksleivis gero pažymio negauna, kai kurie tėveliai kaltina mokytojus, kad šie blogai išmokė. Mokytojas lieka kaltas dėl visko.

- Šiuolaikiniai moksleiviai vis mažiau skaito knygų. Daugiau akis įdelbę į išmaniuosius telefonus?

- Taip, telefonus iš rankų sunkiai paleidžia, bet juos galima naudoti labai skirtingai. Galima domėtis kultūra, muzikiniais klipais arba galima tik žaisti žaidimus „šaudo-gaudo".

Daug kas priklauso ir nuo šeimos. Jei šeimoje deklaruojama, kad sėkmę atneša tik pinigai, o knygoms nelieka laiko - vaikas bus vienoks. O jei tėvai kartu su vaikais vaikšto į parodas, kartu skaito knygas -vaikas bus kitoks. Mokytojas labai aiškiai pamato, kokios vertybės yra ugdomos šeimoje.

Knygos skaitymas reikalauja daugiau laiko, žmogaus vaizduotės, proto pastangų, tačiau dabar visi nori gauti greitai, neįdedant didelių pastangų. Lietuvių literatūros klasika vaikams neįdomi. Dabartiniai vaikai koncentruojasi į save ir savo pasaulį. Jei toje klasikinėje literatūroje vaikas dar gali atrasti sąsajų su dabartimi, su savo asmeninėmis patirtimis, tada literatūros kūriniu domisi. Tačiau tai, kas parašyta XVI a., XIX a. ar net XX a. ir ten kalbama tik apie senus laikus, kurie neturi jokių sąsajų su dabartimi, jauniems žmonėms tos temos neaktualios.

Dėl mokymo programų tobulinimo vyksta daug diskusijų ir pykčių. Deja, tos programos tobulinamos tik imitaciškai. Tie, kurie rašė mokymo programas, patys vadovauja ir jų atrankai.

Didžiulės mokymo apimtys, negali stabtelėti, surasti kūrinyje sąsajų su dabartiniais laikais, kad sudomintum vaiką. Turi greitai „perbėgti" per visą kūrinį, nors turėtum rimčiau padirbėti prie bet kokio kūrinio. Labiau jį išanalizuoti, vaikus sudominti. Programos perkrautos, todėl vaikeliui jos pateikiamos kaip ir jo mobiliojo telefono vaizdai. Tik ne spalvoti. Net apmąstyti, negali jų smulkiau aptarti, nes mokytojas vykdo mokymo programą, o jei nevykdo, jei labiau atsigręžia į vaiką, iš esmės tampa pažeidėju. Tai gali atbaidyti jauną žmogų nuo buvimo mokytoju.

- Ar jų dar ateina?

- Labai mažai. Jauniems sunku, ir moksleivių tėvai ne visada geranoriškai į jauną mokytoją reaguoja. Sukrauna į jį savo nerealius lūkesčius, kaltinimus, į kuriuos vyresni mokytojai jau nereaguoja. Be to, ir artimieji bando atkalbėti jauną žmogų pasirinkti mokytojo kelią. Aiškina, jog kitur, ne mokykloje, galima uždirbti gerokai daugiau.

O aš iš mokyklos tikrai nepabėgsiu, nes visą gyvenimą norėjau būti mokytoja. Esu idėjinė. Kartą manęs moksleiviai paklausė - jei laimėtumėte milijoną, ar liktumėte mokykloje dirbti? Atsakiau, jog vis vien dirbčiau, nes pedagoginis darbas yra mano savirealizacija. Aišku, dirbčiau! Gal ne tokiu dideliu krūviu kaip dabar, bet dirbčiau!