Sveikata - brangiausias turtas. Šitą visi žino. Žinoma, yra ir išimčių, pvz., Seimas. Jis (beveik in corpore) bijo tikrintis sveikatą: a, “vdrug” koks nors laisvas nuo pacientų ir laisvės daktaras ką nors ras kišenėj ar žarnyne, seife ar galvoj. Kyšį, kirmėlių, neregistruotą ginklą ar silpnaprotystę.
Lietuviai visuomet daug dėmesio skiria reitingams, alzheimeriams ir kt. tautinėms mažumoms. Rūpinasi ne tik jų lavinimu, ugdymu, bet ir nervais. Dažnai už dyką - kaip parašyta Konstitucijoj; dažniausiai už pinigus - kaip numatyta rašytuose ir nerašytuose įstatymuose; ir visuomet - už didelius pinigus, kuriuos bjauru imti net pataloganatomui. Elementari tezė, kad savo sveikata nesirūpina tik nabašnykai, dabar nėra labai populiari. Žmonės, ypač net tie, kurie ne tik renka, bet ir tie, kuriuos išrenka, bando rūpintis savo sveikata. Bando, bet ne visi. Bando net tie, kuriems turtas yra niekas; bando net tie, kuriems turtas yra viskas. Tik, gaila, nei vieni, nei kiti nesupranta, kad sveikatos kaina nėra nei milijonas, nei du; nei vienas konteineris, nei du; nei vienas Daktaras, nei du gydytojai. Gaila, kad daktarai dažnai sėdi; o dar gailiau, kad nesėdi daktarus administruojantys SAM’ų ir VRM’ų klerkai.
Galime
Vienas buvęs sveikatos saugotojas ir ministras, o iš tikrųjų tik paprastas melioracijų ar kt. griovių bei geodezinių įrenginių inžinierius, kone prieš keletą dienų yra išgiedojęs sakralinę frazę: “Tiems, kurie sako esą Seimo nariai yra nevispročiai, galiu pasakyti, kad kokia tauta, tokie ir Seimo nariai.” (Tai buvo “vispročio” citata.) Savo dvasia ir pragyvenimo aukštumomis galiu tatai paliudyti ir patvirtinti. Tačiau TAIP buvo tik po pirmojo - ankstyvosios Nepriklausomybės - Seimo. Deja, progresuojantis ir nepriklausomybiškai atsipalaiduojantis Seimas ne tik regresuoja, bet ir keičia savo kailį: vienoks - iki rinkimų, kitoks - po (sumauti zebrai). Kažkaip nesveikai atrodo, o visi piliečiai nori, kad VISI būtume sveiki; net tie, kuriuos renkame mylėdami, o išsirinkę - nemylime. Gal todėl ir sako melioratoriui bei buvusiam ministrui atgal: “Kokia Seimo narių sveikata, tokia ir valstybė.” Žinoma, ne visuomet, - bet kokiu įstatymu šauksi, tokia tvarka ir atsilieps.
Nutariame
Ateina tokia diena, ir žmonės supranta: atiduokime savo sveikatai bent vieną dieną per metus. Nutariame. Ir atiduodame. Kalbėdami apie sveikatą kažkokie viršvyriausybiniai pramonininkai kažkokiu būdu apskaičiuoja ir klykia, kad viena tautos sveikatos diena valstybei kainuos lygiai 100 milijonų (jetau, kokie rūpintojėliai!), tad, jų galvom, tokio pasišvaistymo pinigais toleruoti negalime - jau geriau švaistykime tautiečių sveikatą; kuo didesnis tautiečių būrelis užsilenks nesulaukęs pensinio amželio, tuo bus turtingesnė ir moralesnė valstybė (nereikės senelių kaip tautinėj pasakoj rogutėmis miškan vežti). Jeigu būčiau penkerių metukų, gal ir aš mąstyčiau taip, kaip pramonininkų atstovas - ir visai ne dėl to, kad pensija dar toli, o todėl, kad ne aš dirbu tautai, o tauta (mano fabrike) - man. Ir mane “knisa” ne būsimi nuostoliai valstybei, o būsimi nuostoliai man. (Tautai, beje, šiukštu žinoti ir apie visų politinio pasitikėjimo klerkų, seimerių, ministrų, merų sveikatos būklę; o kai tauta nežino, tai NEŽINOJIMAS jos lūpomis apie juos paprastai ir tautiškai sako: durni.)
Sveikatos... misterija
Sveikatos apsauga niekada negali būti gera sveikatos apsaugai, jei jai vadovaus ne TOS srities specialistai. Jinai gali būti gera geodezijai, melioracijai ir kt. Ir Seimas negali būti geras, jei bijo draugauti su sveikatos apsauga, jei bijo pasitikrinti sveikatą. Jeigu kokio nors seimerio (-ės) kukliai paklausi, kokia, pone (-ia), jūsų sveikata, jis (ji) tai supranta kaip įžeidimą - maždaug klausėjas tokiu būdu jam išsyk diagnozuoja minimum silpnaprotystę. Visai ne, mielaširdingieji seimeriai. Tauta tiesiog nori žinoti, kad jūs galite... vairuoti valstybę ir ją. Mes jus, o ne jūs mus, renkame, tad ir norime žinoti ne tik jūsų vardus ir pavardes, ne tik akcijų kiekius, kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, bet ir turtų turtą - sveikatą. Ir nieko čia nederančio ar įžeidaus nėra - juk net norint gauti teisę vairuoti ne valstybę, o tik supuvusį automobiliuką (arba už kanceliarpinigius išsinuomotą limuziną) reikia aplankyti keletą daktarų (ar bent jau nusipirkti PAŽYMĄ).
Vietoj pažymos
Didžiausias nematerialus turtas - sveikata - pasirodo, rūpi tik paprastuomenei. Gaila, bet ubagystėje gyventi net iki 100 metų - ir skausminga, ir nuobodu. Gal todėl, “vispročiai” seimeriai ir kt. Alzheimerio broliai, jums ir nusispjaut į didžiausią žmogaus turtą - jums gana ir MAŽESNIO. Bet žmogiškai ir žemiškai materialaus.
