Mus mausto tariama kova su biurokratija

Europos G taškas - Vilnius. R.Šimašiaus savivaldybė - irgi 51 deputatas. Vilniaus dydžio miestas Arizonoje - Tuksonas. Savivaldybė - meras, miesto vadybininkas ir 6 deputatai - telpa prie kavinės staliuko.

Ar įveiksime biurokratizmą? - nuo diskusijos šiuo klausimu 1988 m. prasidėjo Sąjūdis. Duotas ne tik savo valstybės - Tautos namų, bet ir laisvės, tiesos ir šviesos pažadas. Tikėjomės demokratijos, valdančiųjų privilegijų likvidavimo, teisių ir galimybių lygybės. Tačiau visų tautybių, tikėjimų ir pažiūrų žmones suvienijęs teisingos Lietuvos tikslas buvo palaidotas visuotinėse turto ir valdžios dalybose.

Deputatai, pasidalinę paskyras automobiliams, sklypus, rentas ir kanceliarines, pasiraitoję rankoves kibo į kovą su privilegijomis ir biurokratija. Kiekviena nauja vyriausybė iškilmingai pažadėdavo mažinti valdininkų skaičių. Tačiau tik gyventojų šalyje vis mažėjo, technologijos tobulėjo ir tarnautojų klasė pūtėsi toliau.

Nė viena valdžia nėra laimėjusi prieš biurokratiją, todėl kad nė viena su ja ir nekovojo. Valstybėje, kurioje valstybės ateitis mažai ką domina, valdžiai visada labiausiai rūpi valdžia. Visuomenės sutartis, kai su piliečiais svarbiais klausimais nesitariama, yra neįmanoma, todėl pasitelkiamos reformų imitacijos, nieko nekeičiančių pokyčių propaganda, parodomieji netikėlių demaskavimo šou ir kiti politikos triukai.

Pirmasis triukas - institucijų skaičiaus mažinimas, čia geriausia iliustracija - aukštasis mokslas. Lietuvoje niekada nebuvo daugiau kaip vieno universiteto. Šimtmečius - Vilniaus, jį praradus - Vytauto Didžiojo, po to - vėl Vilniaus. Visos kitos specializuotos aukštosios mokyklos buvo tik neuniversitetinės, specializuotos aukštosios mokyklos - akademijos, konservatorija, daugybė institutų.

Tuos keliolika valstybinių „universitetų“ išperėjo buvusių sovietinių institutų rektoriai, norėję gauti kuo daugiau savivaldos savo savivalei, neprarasti begalinių kadencijų iki senatvės pensijos ir valdžios dalijamų pinigų. Iškabų gamybos ir nuostatų nusirašinėjimo nuo Vakarų universitetų biznis klestėjo. Vien policijos akademija kiek kartų keitė pavadinimą tam, kad rektorius išliktų!

Ir štai reforma. Pagal seną gerą principą - sujungsim kelis kolchozus ir jų bus mažiau! Nors iš tikrųjų tik iškabų mažiau, rektoriai virto prorektoriais ir gavo dar vieną „generalinį rektorių“. Ir pažadai Tautai įvykdyti, skaičius sumažintas! Lygiai taip buvo vis jungiamos ir atskiriamos ministerijos ir departamentai, biurokratai su savo stalais suvaromi į vieną pastatą ar kilnojami į kitus miestus, planuojami gigantiški ministerijų miesteliai - akropoliai.

Triukas Nr. 2 - pareigybių, vadinamųjų etatų mažinimas. Kiekvienoje ministerijoje, departamente, savivaldybėje jų visada būdavo nemažai laisvų. Ir štai, tokie nepanaudoti etatai panaikinami ir nors valdininkų ir jų stalų liko, kiek buvę, tačiau popierinis mažinimas įvyko ir visuomenei trimituojama apie dar vieną pokyčių, nieko nekeičiant, pergalę.

Triukas Nr. 3. Valstybės tarnybos įstatymas, kuriuo pakeičiamos jau ne kontorų, o pareigūnų iškabos. Dalis valdininkų pavadinami valstybės tarnautojais ir įgiję naują, aukštesnį, statusą, gauna dar naujų privilegijų - priedus už ištarnautus metus, ilgesnes atostogas, lieka visos kitos priemokos - už pavadavimą, papildomą darbą, viršvalandinį darbą, budėjimą ir t.t. O kita darbuotojų dalis tampa dirbančiais pagal darbo sutartį.

Ir štai įvyksta radikali „mažinimo reforma“, visi valdininkai gauna atleidimo lapelius ir išsigandę geria valerijoną. O po to visi vėl priimami į tą patį darbą, tik skirtingu statusu, vadovui pasinaudojus gera proga išmesti neįtikėlius ir priimti savus. Toje pačioje kontoroje dirba tiek pat žmonių, bet valdininkų, tapusių valstybės tarnautojais, jau mažiau!

Triukas Nr. 4 - dalį funkcijų ir daug daug eurų, susijusių su sprendimų vykdymu, atiduoti „nevyriausybiniam sektoriui“, t.y. visokiausioms NVO ir skėtinėms struktūroms, kurių didelė dalis susijusi su valdžia asmeniškais ryšiais. Ypač tai paplitę socialinės apsaugos, vaikų teisių, lygių galimybių, švietimo sistemose, mintančiose Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinių mechanizmų pinigais.

Biurokratizmas yra galingas, nugali bet kokius įstatymus ir niekada nebūna kaltas, nes visada kalti esame mes. Štai žmonės svajojo, ėmė paskolas, pasistatė namus, nors su leidimais, bet neteisėtai. Ir teisėti leidimai su parašais ir antspaudais post factum pripažinti neteisėtais nuo jų priėmimo momento, vadinasi, jie buvo tokie, kokie nebuvo.

Toks yra lietuviškas atbulinis teisingumas: galima vakar pažeisti kelio ženklą, kurį tik rytoj pastatys! Ir, manot, atsirado nors vienas kaltasis, kuris pasirašė ir antspaudus dėjo? Norite būti teisūs ir atgauti, ką praradot - nusigriovę savo namus į sveikatą bylinėkitės dešimtmetį, iki pat Strasbūro.

Taip, tam pagaliau yra ir įstatymas - valdininkas, padaręs žalą, turi ją atlyginti, nors ir ne visą, ne daugiau kaip 6 atlyginimų dydžio ir atskaityti už žalą negalima daugiau kaip 20 proc. jo atlyginimo. Nebegalima pasislėpti net už kolegialumo - asmeniškai atsakingi visi, kurie balsavo už žalingą ar neteisėtą sprendimą, ir net tie, kurie nebalsavo, bet po tokio sprendimo apie jį per 7 dienas nepranešė. Ir nebegalioja atsakomybės išvengimo būdas „jis šiuo metu čia nebedirba“ - atsakai ir išėjęs kitur.

Valio, puiku, bet ar girdėjot nors apie vieną nuteistąjį, nors vieną teismą pasiekusią bylą, na, nors vieną pradėtą tyrimą? O kur dar vos ne kasdien atskleidžiamos švogerizmo, savųjų įdarbinimo ir savitarpio dangstymo, viešųjų pirkimų sistemoje veikiančios valstybės ir europinių pinigų įsisavinimo grupuotės? O savivaldybėse įsigalėję vietos karaliukų dinastijos, kur eilinis žmogelis net cyptelėti bijo, nes bus suvalgytas, neteks darbo, niekas net nebesisveikins?

Ar tai reiškia, kad biurokratų nereikia ir reikia juos sunaikinti kaip klasę? Priešingai, be jų valstybės nėra. Kiek kartų susidūrėte su valstybe, spręsdami savo gyvenimo klausimus, tiek kartų juos sprendė ne prezidentai, ministrai ar deputatai, o valdininkai. Seržantai svarbiau už generolus, nes jie visada šalia.

Profesionali, išsilavinusi, tinkamai motyvuota, pareiginga ir atsakinga valdininkija - valstybės pagrindas, tokią išsiugdyti - sunkus, ne vieno dešimtmečio darbas. Be jų nebus efektyvi net angelų valdžia, kurios vyrai labai mėgsta dėl savo sprendimų kaltinti vykdytojus - perlenkimai vietose, biurokratizmas!

Valdžios reforma - ne struktūros, o funkcijų pertvarkymas. Tada reikiama struktūra tampa savaime aiški, veiksmai lengvai suprantami ir vykdomi, o rezultatas prognozuojamas ir logiškas. Tačiau kai sistemos pertvarkas planuoja pati valdymo sistema ir jos aktyvūs dalyviai, visada prioritetu tampa sistemos išlikimas.

Nes narkomanas pats nuo adatos nenulipa. Galimybės visur kištis ir įsakinėti dar niekada niekur pasaulyje pati valdžia neatsisakė. Ir per visus galus mums vis reklamuojamas juokingas noras mechaniškai mažinti valdininkų skaičių ir kartu didinti valstybės totalinę kontrolę visoms gyvenimo sritims, nors tam neišvengiamai būtina didinti valdininkų skaičių.

Laisvoje, demokratinėje valstybėje leidžiama viskas, kas nėra uždrausta. Biurokratizmo šalyje draudžiama viskas, kas nėra parašyta ir leista, kam nenustatytos begalinės tvarkos. Valdininkijos problemą galima ir reikia spręsti ne „kovojant su biurokratais“, o išbiurokratinant pačią valstybę ir išlaisvinant visuomenę nuo totalinės valdžios kontrolės.