Moralinis linčas ir jo pasekmės

Piliečio garbė ir orumas

Po Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) gegužės 4 dienos sprendimo premjerui primestą „keliuko bylą“ galime ramiai padėti į archyvą? - klausiu svarbių bylų advokato.

VTEK pusmetį tyrė Upės gatvės, greta kurios nuosavame name įsikūrusi premjero šeima, lėšų skyrimo ir asfaltavimo aplinkybes, veikimų seką, faktus. Atsižvelgė, kad gyventojai dėl Upės gatvės asfaltavimo į savivaldybę kreipėsi dar 2013 metais, ir nutarė: rajono kelių ir gatvių asfaltavimo tvarką visais atvejais nustatė tik pati savivaldybė. Į savivaldybės reikalus premjeras nesikišo, interesų nesupainiojo.

Tačiau TS-LKD pirmininkas Gabrielius Landsbergis viešai pareiškė, kad atsiradus naujai informacijai, tyrimas gali būti pratęstas. Apie tai, girdi, savo išvadose pažymėjo ir pati VTEK.

Į „keliuko bylą“, jos eigą, VTEK išvadas žvelgiau ne mėgėjo-smalsuolio, o advokato akimis, ir galiu patvirtinti, kad pusmetį trukusiame tyrime nepalikta nė mažiausio plyšelio, per kurį išlįstų „nauja informacija“, ir ta „nauja informacija“ būtų tokia reikšminga, kad aukštyn kojom apverstų tyrimo išvadas. „Keliuko byla“ baigta. Teisinis vertinimas priimtas vienbalsiai.

Pone advokate, „keliuko byloje“ paliktas neatsakytas klausimas: kas atkurs šešetą mėnesių žeminto premjero (ir jo šeimos) prestižą, garbę ir orumą?

Teismas. Premjeras, kaip kiekvienas Lietuvos pilietis, savo prestižą, garbę ir orumą gali apginti teisme. Kadangi moralinio linčo procesas tęsėsi šešetą mėnesių, kompensacinė žala galėtų siekti ne vieną dešimtį tūkstančių eurų. Patirtos skriaudos žalą turėtų apmokėti visi, kurie nesulaukę VTEK išvadų, viešai žemino Vyriausybės vadovo prestižą, garbę ir orumą. Bet ar premjeras tam pasiryžęs - nežinau.

Kaip premjero vietoje pasielgtumėte jūs?

Negalėčiau nusileisti iki Seimo senbuvio, konservatoriaus Jurgio Razmos, kuris pasikvietęs konservatorių damas, prie premjero namų rengė šou, gąsdino mažamečius vaikus, lygio. Gariūnų turgavietėje politikuojama aukštesniu padorumo lygmeniu.

Visi lygūs. Lygesnių nėra.

Sklinda kalbos, kad viešųjų asmenų, politikų atsakomybės negalima lyginti su eilinio piliečio teise, pareigomis ir atsakomybe.

Piliečių garbė, orumas, prestižas, kaip moralinė konstanta, neskirstomi į aukštesnę-žemesnę kategorijas, pakopas. Piliečių reputacija, garbė ir orumas teisiškai ne-laips-niuo-ja-mi!

Visi piliečiai, nuo prezidento iki paprasto žmogaus iš gatvės, prieš įstatymą vienodai lygūs. Asmens reputacija, garbė, orumas visiems piliečiams vienodai svarbūs.

Kas ta politinė atsakomybė?

Kalbama, rašoma, kad be teisinės dar egzistuojanti ir politinė atsakomybė.

Politinė atsakomybė - tai, kas virš teisės?

Nepartiniai merai, nepartinis premjeras, nepartinis prezidentas ant savo pečių užsiritina valstybės svarbaus valdininko atsakomybės naštą, su visomis iš to išplaukiančiomis teisinėmis ir moralinio pobūdžio atsakomybėmis. Ministro postas visų pirma yra administracinis.

Civiliniame gyvenime žmonių bendrystėje vadovaujamasi kur kas platesne ir gilesne bendražmogiškųjų, krikščioniškųjų dorybių samprata, žiūrima, ar esi sąžiningas, paslaugus, jautrus, ar tavimi, tavo draugais, šeima galima pasitikėti ir t.t.

Tik 4 proc. suaugusiųjų Lietuvos piliečių priklauso registruotoms partijoms. Šių 4 proc. piliečių partinė-politinė pareiga ir atsakomybė nusakyta partiniuose įstatuose. Partinę-politinę atsakomybę prisiima Seimo partijų nariai. „Mišrūnai“ Seime atlieka „laisvųjų šaulių“ vaidmenį - jie partijoms neatsiskaito.

Politinė atsakomybė teisėkūroje neapibrėžta. Tai ne teisinė, o moralizuojanti definicija: žmogų nori labiau prispausti - prikišk papildomą politinę atsakomybę...

Lietuvos piliečiai referendume priėmė Lietuvos Konstituciją ir kartu pilietiškai įsipareigojo rūpintis valstybės, Tautos išlikimu ir ateitimi, saugoti ir ginti Tėvynės garbę ir orumą. Konstitucija nekalba apie kažkokią papildomą politinę piliečių atsakomybę. Užtenka, kad užtikrinamos politinės laisvės.

Man malonu būti ištikimu savo Tėvynės piliečiu-patriotu. Tai pati didžiausia konstitucinė atsakomybė... Visa kita yra sriubos pagardai...

Apie prezidento sankcijas

Prezidentas viešoje erdvėje mėgsta didžiuotis, kad susisiekimo ministrui lenkui Jaroslavui Narkevičiui uždraudė lankytis prezidentūroje. Ar tokia sankcija nepažemino ministro prestižo, garbės ir orumo?

Pažemino: prezidentas, nesulaukęs teismo nutarimo, sankciją pritaikė ministro pareigas einančiam Vyriausybės nariui, kuris vadovauja ministerijai, pasirašo nutarimus, potvarkius, disponuoja didžiulėmis biudžeto, investicinėmis ES lėšomis, dalyvauja Vyriausybės posėdžiuose...

Prezidentui neuždėta prievolė būtinai susitikinėti su visais ministrais. Tad buvo galima apsieiti ir be viešų pareiškimų.

Tenka apgailestauti, kad prezidentas įsitraukė (ar buvo įtrauktas?) į priešteisminę ministro moralinio linčo kompaniją. Lietuvos padangė ir šiaip perdaug prisodrinta klaikaus moralizavimo, niekinimo, politikavimo, neapykantos nuodų...

Baugiai stebėdamas pusę metų trukusius premjero ir tebesitęsiančius ministro moralinio linčo spektaklius, nejučia prisiminiau vieną, it piktšašis juodą, gamtosauginėje teritorijoje pastatytą namelį, nusišypsojo svarbių bylų advokatas.

Valstybės garbė ir orumas

Piliečio prestižą, garbę, orumą saugo ir gina teismas. O kas gina valstybės institucijų, įstaigų, savivaldybių prestižą, garbę ir orumą?

Turėtų ginti VSD, Teisingumo ministerija, žurnalistų etikos inspektoriai, Konstitucinis Teismas...

Bet ar gina? Visi stovėjo po medžiais ir ramiai stebėjo premjero ir jo šeimos moralinio linčo vaizdelius, o kai VTEK’o premjerą apgynė, visi persimetė į daužomo ministro moralinio linčo serialus...

Juk podraug su premjeru, ministru buvo žeminama visa Vyriausybė, ministerija, panieką ir baimę, moralinius nepatogumus kentė ten dirbantys dori, niekuo dėti specialistai ir specialistės moterys...

Dėl premjero „primetamo keliuko“ visi laukė VTEK’o sprendimo, dabar oficialių įstaigų vairininkai laukia kuo pasibaigs J.Narkevičiaus byla. Niekas nenori pirmas iššokti iš kanapių. Nes gali gauti į kaulus, kaip gavo stipriausias planetos vyras, lietuvis Savickas, pamėginęs apginti puolamą prezidentą... Kartais baimė didesnė už pareigą...

Lietuvoje neįprasta teismuose ginti valstybinių institucijų, valstybės įmonių, savivaldybių prestižą, garbę, orumą - girdi, neprietėliai palos, palos, užkims ir nutils. Lojimas veiklos juk nesustabdo.

Vieni laukia, kiti - veikia. Senuosius okupacinius laikus primenantys šiuolaikiniai internetiniai, ir ne tik, politrukai kvietė nuversti netikėlių valdžią, sudaryti Laisvąją vyriausybę ir perimti šalies valdymą. Niekas plačiau nepravėrė burnos: tai kvailelių išmislas...

Dabar iš visų pusių, viršaus ir apačios, talžoma VSD ir STT, kad netrukdytų traiškyti, linčiuoti netikėlių... Moralinio linčo spektaklių pabaigos neregėti.

Mes gyvename laisvoje šalyje, laisvoje ES, laisvame pasaulyje. Daužo, laužo, naikina, degina, sprogdina, žemina visuose kontinentuose. Jaunimas vėl ant barikadų. Didžioji Mao dvasia iš padangių nuplasnojo žemėn ir uždegė mokinių širdis.

Kas dar žemina valstybės garbę ir orumą

Žemina nepritekliai. Nedarbas. Menkas uždarbis. Mažoka pensija. Ant ratų važinėjanti švietimo sistema. Dabar jau važinėja ir sveikatos sistema. Į visas puses, pakraščius važinėja mokytojai, medikai, ten ir atgal - moksleiviai. Dvi svarbiausios sistemos įstumtos į klajoklių gyvenimo peripetijas. Ir tai tęsiasi dešimtmečiais! Abi sistemos pastatytos ant bėgių ir kiekviena Vyriausybė jas stumdo tai į vieną, tai į kitą pusę...

Valstybės laukia tiek neužbaigtų darbų, neišspręstų problemų, o partiniai politikai gamina purvą ir drebia vieni kitiems į akis. Ant čempionų pakylos lipa feisbukiniai, internautiniai niektauzos, o ant aukščiausio laiptelio lizdelį suka revanšo apakinti konservatoriai, šiepiasi teisme sėdinčios Liberalų Sąjūdžio partijos viršūnėlės... Jie šventi, jiems viskas galima.