- Sandra, kas paskatino rinktis mokytojos profesiją?

- Besimokydama Gruzdžių gimnazijoje labai žavėjausi savo matematikos mokytoja V.Kiguviene. Ji man atrodė tobula mokytoja, o ir matematika man mokykloje sekėsi geriausiai. Patiko skaičiai ir loginis mąstymas. Po mokyklos įstojau į matematiką ir informacines technologijas ir pasirinkau pedagogo kvalifikaciją.

Visai nesigailiu savo pasirinkimu, nes jaučiu, kad esu savo „rogėse". Man labai patinka dirbti su vaikais, su jais bendrauti, juokauti, juos paguosti ir paskatinti, jeigu reikia. Manau, kad aš labai puikiai sutariu su mokiniais. Mano mokomasis dalykas rimtas - matematika, todėl pamokų metu mokiniai būna susikaupę, stropiai dirba, klausosi, o pertraukų metu jaučiu jų artumą.

Vaikai ateina pasikalbėti, pasipasakoti savo džiaugsmus ir bėdas, pasitarti ir tiesiog pajuokauti. Turiu ir auklėjamąją klasę - šeštokus. Puikiai sutariame ne tik su vaikais, bet ir su tėvais.

- Kaip sekasi suderinti namus ir pedagoginį darbą?

- Esu ne tik mokytoja, bet ir dviejų gražių mergyčių mama, karininko žmona, Kariuomenės baikerių klubo „Perkūnas MCC" narė. Mergaitės parodo man visokių jaunatviškų „bajerių", socialinių tinklų naujovių, „madingų" tarp tokio amžiaus vaikų. Mano mokiniai 5-8 klasių, vyresnioji dukra - ketvirtokė, todėl visi socialinių tinklų perliukai skamba ne tik mokykloje, bet ir namuose. Tai leidžia man išlikti jaunatviškai. Mokiniams patinka, kai vesdama pamoką, aiškindama kokią svarbią matematikos temą imu ir rankomis sumaskatuoju kokį socialiniame tinkle „Tik Tok" matytą šokį. Taip tikrai sumažini atskirtį tarp mokytojo ir mokinių. Aišku, riba turi išlikti ir pagarba mokytojui būtina.

- Užsiminėte, kad priklausote motoklubui. Kaip į tai reaguoja vaikai?

- Turbūt visi mano mokiniai žino, kad vairuoju gana galingą „Harley Davidson". Bet tikriausiai labiau iš pasakojimų ir nuotraukų, negu matę gyvai. Į darbą su motociklu nevažiuoju.

Esu buvusi kelis kartus, kai pati tą dieną neturėjau pamokų, tai pamatę vaikai, kad įeinu į mokyklą su šalmu rankose, bėgo į lauką apžiūrėti ir fotografuotis šalia motociklo. Vaikams žinoti, kad jų mokytoja yra baikerė, tikrai smagu.

- Kaip manote, kas labiau ugdo asmenybę - mokykla, šeima ar visuomenė?

- Manau, kad visi šie išvardinti dalykai. Pirmiausia asmenybę turi ugdyti tėvai. Mokome savo vaikus mandagumo, pagarbos, kad atėję į ugdymo įstaigas vaikai sugebėtų elgtis tinkamai. Kad žinotų, kaip reikia elgtis, visų „ačiū", „prašau", „atsiprašau".

Mokykla taip pat ugdo vaikų socialinį gyvenimą, moko ne tik mokomųjų dalykų, bet ir bendravimo, supratimo, drausmės, disciplinos. Na, o po mokyklos, aišku, seka visuomenė. Manau, kad asmenybės ugdymas turi prasidėti nuo tėvų, mokykla bendradarbiaudama su tėvais tik įtvirtina, o gyvenimas išmokys ir parodys, kas ir kiek pasiėmė į savo asmenybės kraitelį.

- Jums tenka rimta užduotis, tad reikia ir gerų darbo sąlygų, ir normalaus atlyginimo.

- Gerai, kad mokytojams sudarytos visos sąlygos tobulėti, dalyvauti seminaruose, stažuotėse, projektuose. Pernai dalyvavau net dviejuose projektuose - Latvijoje ir Portugalijoje. Smagu pasisemti patirties iš kitų šalių mokyklų, kitų šalių pedagogų.

Atlyginimas? Jis labai sąlyginis dalykas, vieniems atrodo, kad už tiek niekaip neišgyventų, kitiems atrodo normalus atlyginimas. Aišku neskaičiuosiu, kiek to atlyginimo grįžta atgal į mokyklą. Kainuoja pasiruošimas pamokoms, rašymo priemonės, sąsiuviniai, kopijavimo lapai ir kitos kanceliarinės priemonės. Džiugu, kad kartais tuo klausimu gelbėja supratingi auklėtinių tėvai, bet tikrai nemažai išleidžiame.

Pasiruošimas šventėms, rugsėjo pirmajai, kabineto įsirengimas, nori dirbti jaukiai - susikurk aplinką pati. Bet nesigailiu, esu pozityvus žmogus ir visada galvoju, kad visų pinigų neuždirbsi, o dirbti norisi taip, kad būtų kas rytą malonu atvykti į mokyklą.

Aišku, gerai, kad šeimoje mes su vyru abu dirbantys, abu uždirbantys. Žinoma, jeigu atlyginimas būtų didesnis, nesakau, kad nepriimčiau.

Na, o visuomenės požiūris taip pat labai įvairus. Kai aš su pasididžiavimu sakau, kad esu mokytoja, tai ir požiūris toks. Nors yra žmonių, tarp jų ir mokinių, ir tėvų, kuriems atrodo, kad mes nieko neveikiame, o tik verkiame, kaip mums sunku dirbti ir koks mažas atlyginimas. Man nesunku ir mano atlyginimas mane tenkina.

- Nesunku, nepaisant naujos tvarkos ir draudimų?

- Taip, dabar mokyklose situacija kitokia - srautų ribojimai, kaukės, įvairios naujos taisyklės. Mokiniai labiau susikaustę. Po truputį priprantame prie tokios tvarkos, nors buvo sunku. Kai turėjau savo kabinetą, galėjau naudoti daugiau įvairių mokymo metodų pamokoje. Turėjau klasėje interaktyvią lentą, įvairiausių skatinimo ir motyvavimo priemonių, kurios vaikams labai patinka: „sėkmės lapeliai", „laimės ratas", laminuotos lentelės, įvairios programos.

Dabar klasėje lieka mokiniai, o mokytojai vaikšto pas vaikus. Gaila, bet negali susirinkti visų naudojamų priemonių ir vaikščioti į visas klases pilnomis rankomis, užtenka ir klasių sąrašų, vadovėlių, dalomosios medžiagos. Ne visuose kabinetuose sąlygos vienodos, kai kur renovuotas ir įrengtas nuo naujausių programų ir interaktyvių televizorių, kitur situacija liūdnoka - džiaugiamės turėdami projektorių ir lentą su kreida.

Bet tikėkimės, kad greitai viskas grįš į įprastas vėžes ir vėl galėsime visa širdimi atsiduoti darbui. Labai nenorėčiau, kad paskelbtų karantiną ir tektų darbuotis iš namų. Prisimenant pavasarį, gal ir patogu būdavo, kai nereikėdavo rytais skubėti ar stovėti kamščiuose važiuojant į darbą, bet man labai trūko gyvo bendravimo, akių kontakto.

- Ko palinkėtumėt savo kolegoms Mokytojo dienos proga?

- Tegul visi mokytojai didžiuojasi savo darbu, nes tik jie turi tokią supergalią - mokyti!