Rubrikoje „Nuomonė apie TV“ kalbamės su pagyvenusių žmonių asociacijos prezidente Grasilda Makaravičiene.
1 nuotr.
- Per žinias vis girdime, kad didinamos pensijos. Ar senjorai tą padidėjimą pajuto? Ką sako žmonės?
- Yra įvairių žmonių ir visokių kalbų. Vienas vertina ir mažą dalelę, kuri prisideda, jam ir 5 eurai yra pinigai, o kitam - ir kelių šimtų mažai. Galiu pasakyti tik viena, kad mūsų pensijos 8 metus nejudėjo iš mirties taško. Todėl dabar žmonės, gaunantys nors truputėlį daugiau, yra dėkingi.
- Televizija, ko gero, yra tapusi prieinamiausia pramoga daugumai senjorų?
- Karantino dienomis buvo labai sunku, visi su kaukėmis, į parduotuvę negalėjome nueiti. Todėl, ypač tomis dienomis, televizija daugeliui buvo pagrindinis dalykas, visi iš ten sklindančios informacijos klausėsi. Bet baisiausia, kad TV vien negatyvą skleidė. Dabar labai daug depresijų - pas mus asociacijoje dirba psichologas, gerai, kad suradome žmogų, dirbantį visuomeniniais pagrindais. Juk vėl iš televizoriaus sklinda gąsdinimas, jog bus kitas koronaviruso epidemijos etapas.
- Ką pati renkatės žiūrėti per televizorių? Ar dažnai jį žiūrite?
- Kai įjungi televizorių, tik ir girdi: „Skvernelis, Veryga - tai tą, tai aną blogai padarė“. Bet nelabai buvo girdėti, kad dėkotume daktarams, kurie buvo pirmose eilėse. Tegul nors ir mažą lašelį gero padarė mūsų vadžia - reikia padėkoti ir jiems. Bet ne, girdėjosi ir dabar girdisi tik negatyvas: tai nušovė, tai nužudė, tai apiplėšė, tai pavogė. Bet juk atsitinka ir gerų dalykų. Reikia ieškoti daugiau tų gerų pavyzdžių, pasidomėti, kas yra Lietuvoje padaryta, istoriją prisiminti, kaip mes išgyvenome visus sunkmečius, karą, pokarį. Negalima vien negatyvą rodyti.
- Ar mūsų televizijose matote laidų, kuriose daugiau dėmesio būtų kreipiama senjorų problemoms?
- Tikrai ne. Neseniai mus buvo pakvietęs gerbiamas prezidentas Gitanas Nausėda. Uždavėme tą klausimą: juk LRT yra finansuojama iš biudžeto, tad dėmesio galėtų skirti ir senjorams. Kad nors vieną kartą duotų eterio kelias minutes ir senjorams, paklaustų, kaip jūs gyvenate, kaip išgyvenate. Bet ne. Žiūrėsime, kaip bus, palikome savo prašymus, pasiūlymus ir lauksime atsakymo, ar bus kas nors daroma, ar ne. Nors, jei atvirai, jau atsibodo vaikščioti su nuleista galva ir ištiesta ranka.
