Menas ar pavėlavusi provincialo paauglystė?

Tik keista, kad aktorės įvardijamas kaltininkas nesugebėjo gudriau pasiteisinti. Juolab dabar. Performansų, hepeningų instaliacijų, kūno meno laikais. Įsivaizduokime, kad tas priekabiavimas su klaustuku būtų pateiktas Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) kaip performansas. Maždaug taip. Į salę įstumiama mėšlina traktoriaus priekaba. Režisierius ir aktorė (ne ta, bet kita, nes ta nesutinka) laksto aplink priekabą ratu. Kas minutę prie priekabos prisiliečia. Atseit priekabiauja. Po 15 min. aktorė įsikinko į priekabą ir lėtais žingsniais velka ją iš salės. Pro įdėmiai stebinčius menininkus postmodernistus ir postmodernistiškai, o gal tik egzaltuotai nusiteikusią kitą publiką. Fotografuojančią mobiliaisiais telefonais. Salė laipsniškai temsta. Režisierius toliau laksto apie priekabą, o dabar ir aplink aktorę ratu. Tai vieną, tai kitą paliesdamas. Lakstymo rato skersmuo vis mažėja. O tada - bumpt! Salė visai užtemsta. Aktorė čaižiai suspiegia. Priekabos spiegimą imituoja trombonai. Vėl įsijungus šviesai, salė tuščia. Performansas baigtas. Žiūrovai ima ieškoti reikšmių, užkoduotų slėpinių. Maždaug taip: „Ką jie norėjo pasakyti? Kad prie jaunos bobos priekabiavo? Ne, pernelyg banalu. Matyt, priekabiavo prie jaunos priekabos. Nes mes visi žemėje esame šio pasaulio priekabos. Kada nors atsikabinsime. O kol kas tenka pasiaukoti traktoriams.“ Taip nusprendžia jautrieji menininkai. Ir ilgokai tuščioje salėje padūsauja. Tuo metu ūkininkas, laukiantis gatvėje prie ŠMC, atsiima savo menišką priekabą. Režisierius užmoka už nuomą pinigus. Klausia: „Ar, broleli, paskolinsi kitam savaitgaliui? Surengsiu performansą Žemaitijoje. Kad galutinai išsibalinčiau. Tik mėšlo kelis samčius įkrėsk. Kad menas taptų organiškas.“ - „Gerai, - atsako ūkininkas, - man negaila. Mėšlavežis jau baigtas. Daryk savo menus. Bet kodėl su samčiu?“ - „Todėl, kad šakės - jau nuvalkiota metafora“, - kantriai paaiškina menininkas.

Štai taip pateikus priekabiavimo skandaliuką, visi baugiai užtiltų. Nes prieš kilniuosius menus jokia kritika bejėgė. Kita vertus, ką tokie priekabiavimo veiksmai, aktai gali nustebinti? Aktorius tapęs tik instrumentu. Scenoje ar kine. Ar repeticijoje užkulisiuose turintis įkūnyti bet kokias režisierių fantazijas. Tad ne viena lietuvių aktorė, duodama žiniasklaidai interviu, sulaukia faktiškai dviejų pagrindinių tokio interviu klausimų. 1. Ar buvo lengva vaidinti sekso scenose? 2. Ar buvo lengva apsinuoginti? Jei aktorė nevaidino sekso scenose, ji labai mažai rūpi. O aktorė, kuri rūpi, paprastai išbarškina tą patį trafaretą. Kad nebuvo labai jauku, bet pasitikėjo partneriu ir režisieriumi. (O kas jai belieka? Jei maivysis, droviai laužysis, vaidmens negaus. O jei nesilaužys, galbūt gaus „Sidabrinę gervę“.) Ir tai natūralu. Jei menas jau vergauja žiūrovo masinei fiziologijai. Kokį aktorių publika geriausiai įsimena? Apvilktą karakuliais ar nuogą? Dabartinis žiūrovas - minimalizmo šalininkas. Greičiausiai įsidėmi fiziškai apsinuoginusio aktoriaus pavardę. Štai eina tas, nuogalius. Geras artistas. Kad pavarė, tai pavarė. O iš tiesų tik save išprievartavo dėl masinio nereiklaus žiūrovo skonio. Kad užklydęs žiūrovas, kartą per kelerius metus nusipirkęs bilietą, bent pažvengtų. Ir galėtų kitiems papasakoti. Kaip buvo su žmona „tijatre“ pasikultūrinti ir kokių „fintų“ pamatė. Kitą kartą vėl eis.

Tuoj apkaltinsite socialistinio realizmo fanatizmu. Nors man prie širdies ne grynasis ar koks nors politiškai pagerintas realizmas, bet arsininkai. Taip sakant, klasikinis modernizmas. Tikiu, kad būtent jis turi išliekamąją vertę. O visi kakojimai nuo bokšto ar trumpalaikiai performansai yra tik akimirkos. Protesto. Banalybės neigimo. Aišku, menininkas, neigdamas banalybę, turi teisę ir į komediją. Tačiau tokie performansai, kai jų per daug, jau patys tampa banalybe. Paauglišku ketinimu - na, dabar aš jums visiems parodysiu. Priblokšiu. Kaip nuotakos siekia priblokšti suknelėmis, o faktiškai išsirenka beveik vienodas.

Lietuva vis labiau pritrombuojama protestuojančios paauglystės menais. Performansais, akcijomis, hepeningais. Kai kurie jų net buvo Kultūros ministerijos finansuojami. Ta paauglystė mus pasivijo pavėluotai. Kai Vakarai tokių menų jau persivalgę. O mums vis dar naujovė. Lygiai taip pat, kaip ir galutinai perkaršęs „Fluxus“. Nori nenori, bet tenka konstatuoti provinciją. O menas, nesvarbu, iš kokio šimtmečio, turi tuos pačius kokybės atpažinimo ženklus.