respublika.lt

Lietuvos moterų žodis, nuskambėjęs 2000-aisiaisnuotraukos (11)

2020 gruodžio 15 08:32:03
Gediminas JAKAVONIS

Prieš dvidešimt metų - 2000-ųjų gruodžio 9 d. - įvyko III Lietuvos moterų suvažiavimas. Priminsime, kad pirmasis įvyko 1907 m., o antrasis - 1937 metais. Trečiasis suvažiavimas pasižymėjo gyvybingumu buriant moteris, sprendžiant įvairias darbo, švietimo, sveikatos apsaugos problemas, ugdant atsakomybę už savo valstybės dabartį ir ateitį.

×
nuotr. 12 nuotr.
Praėjus penkeriems metams po trečiojo Lietuvos moterų suvažiavimo, ketvirtasis moterų forumas sulaukė didelio šalies vadovų dėmesio - jame dalyvavo prezidentas Valdas Adamkus ir premjeras Algirdas Mykolas Brazauskas. Eltos nuotr.


Kaip vyko pasirengimas šiam forumui ir kas pasikeitė praėjus dvidešimčiai metų, pokalbio prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo pakvietėme trečiojo Lietuvos moterų suvažiavimo dalyves ir organizatores - gydytoją, teisininkę Ramunę TRAKYMIENĘ, dailininkę Ramunę VĖLIUVIENĘ, žurnalistę Gražiną PETROŠIENĘ, socialinių mokslų daktarę, docentę Iną DAGYTĘ-MITUZIENĘ. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS. Tokia proga pirmiausia dera paklausti, kaip kilo idėja rengti suvažiavimą?

N.TRAKYMIENĖ: Idėja kilo dar 1987 metais per stažuotę žmogaus teisių klausimais Santakos institute, JAV. Pasirinkau moterų ir vyrų lygių galimybių sferą. Mūsų vadovai buvo pastatyti į gana keblią padėtį, nes tokios organizacijos, veikiančios tokioje plotmėje, negalėjo rasti nei Vašingtone, nei kitose valstijose. Kaip studijų baigiamąjį darbą parengiau lygių galimybių įgyvendinimo planą, o grįžusi jį vykdžiau. Tame plane buvo ir moterų suvažiavimų gaivinimas. Tiesa, Lietuvoje kai kas jau buvo padaryta, buvo įkurtas nedidelis padalinys Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje. Jam buvo priskirta moterų ir vyrų lygių galimybių stebėsena darbo rinkoje, o Statistikos departamente buvo pradėta rinkti lyčių statistika. Iš tiesų, reikėjo labai sujudinti moterų bendruomenę ir ją sutelkti, kad ne kažkas valdžioje, o pačios moterys, įvertintų situaciją ir jų pačių problemas.

Tuo metu mes turėjome apie 70 moterų organizacijų. Deja, dauguma buvo, švelniai tariant, „mezgimo būreliai". Bet keletas organizacijų tapo pagrindiniais suvažiavimo ramsčiais - pirmiausia Lietuvos universitetų moterų asociacija (LUMA), Lietuvos ūkininkių draugija (LŪD). Pastaroji organizacija turėjo per 300 vietinių organizacijų miestuose, miesteliuose ir buvo rimtas ramstis toms moterų pajėgoms sutelkti. Taigi, dirbome remdamiesi mūsų puikiąja LŪD ir LUMOS kooperacija. Dar šiek tiek prisidėjo ir kitos organizacijos. Buvo pasitelkta vienintelė profesinių sąjungų moteriška šaka - Moterų federacija, buvusi prie Darbininkų sąjungos. Buvo moterys dailininkės, kurios surengė fantastišką parodą. Kalbėdama apie savanorystę, pabrėžčiau, kad dailininkės pačios kabino ant sienų savo paveikslus, nebuvo nei stalių, nei kokios pagalbos. Susitelkusios tų organizacijų moterys išties padarė stebuklą. Tai buvo tarsi moteriškas Sąjūdžio tęsinys. Dabar net neįsivaizduoju, kad tai galėtume pakartoti.

G.JAKAVONIS: Kaip į suvažiavimą buvo renkamos delegatės?

R.TRAKYMIENĖ: Organizacinis komitetas, kuriame buvo 21 narė, sumanė specialią sistemą. Tai buvo padaryta regioninėse konferencijose, kurios vyko ir mažame miestelyje ir apskrities centre. Kad patektų pačios aktyviausios moterys, buvo sugalvota delegacijų kvotų sistema. Bet suvažiavime Kongresų rūmuose sulaukėme ne 1000, o 1500 delegačių. Jų buvo visuose praėjimuose, kaip puikiausiuose šių laikų koncertuose. Ir vis dėlto visos išsiteko.

Valstybės institucijos suvažiavimui lėšų neskyrė, todėl teko remtis entuziastais ir savanoriais. Dirbdama Vyriausybės aparate, turėjau galimybę surinkti organizacinio komiteto nares. Rinkdavomės reguliariai, svarstėme pasirengimo klausimus. Patalpas Kongresų rūmuose gavome nemokamai. O šiaip grynųjų pinigų nei kavos pertraukėlėms, nei mūsų suvažiavimo medžiagai išleisti neturėjome. Buvo ir anekdotų, kai viena garsi įmonė suvažiavimo pabaigai buvo pažadėjusi stalo dydžio tortą. Bet rytą prieš pat suvažiavimą verkdama konditerė paskambino ir pasakė, kad jai gėda dėl savo šefų, nes mums padarė 1,5 kg tortą...

G.JAKAVONIS: Kokią žinią šiuo suvažiavimu moterys pasiuntė visuomenei?

R.TRAKYMIENĖ: Kad moterys, ko gero, mažiausiai išsikvėpusi Lietuvos visuomenės dalis, kuri ir po 10 metų nuo Sąjūdžio pergalės „turėjo parako" suorganizuoti renginį. O prieš tai dar padaryti didžiulį darbą. Tai buvo reikalinga, visų pirma, moterų bendruomenei ir, manau, visai visuomenei, net ir vyriškajai jos daliai.

G.JAKAVONIS: Kokiame visuomeniniame-politiniame kontekste vyko pasirengimas suvažiavimui?

I.DAGYTĖ-MITUZIENĖ: Pradėti reikėtų nuo pirmojo Nepriklausomos Lietuvos valstybės dešimtmečio pabaigos atmosferos. Monolitinė Nepriklausomybės atgavimo euforija sklaidėsi, skaldėsi į įvairius interesų klasterius, toliau ryškėjo priešprieša tarp tų, kurie norėjo, kad būtų taip, kaip prieškarinėje Lietuvoje, ir tų, kurie siekė paspartintais tempais žengti šiuolaikinio vakarietiško modelio įgyvendinimo link. O per vidurį, kaip visada, buvo gausiausias sluoksnis - šiek tiek sutrikusių nuo staigaus politinio ir ekonominio kurso pokyčių, patikėjusių „nusipelniusių gyventi geriau" kvietimu ir kaktomuša susidūrusių su 1998 metų pasauline ekonomine krize. Verta prisiminti, kad 1990 m. Lietuvoje įsisteigė 10 tūkst. naujų verslo įmonių, o 2000 m. - tik 4 tūkst. Prieš akis Lietuvai viltingai švietė būsimos Europos Sąjungos narės švyturys, kurio spindulius dažnas suprato taip, kaip buvo deklaruojama, ar kaip išmanė pats. Jaunai valstybei reikėjo talkos - vyrų ir moterų, valdžios ir visuomeninio sektoriaus pozityvios tarpusavio sąveikos, žiniasklaidos paramos. Tada mums, nevyriausybinių moterų organizacijų narėms ir lyderėms, atrodė, kad turime daug neišnaudotų sutelkties rezervų. Kad reikia atsigręžti į didesniosios šalies gyventojų dalies - moterų - bendruomenę, įsiklausyti, ko nori ji ir ką pati gali, kokius uždavinius deleguoja valdžiai.

G.JAKAVONIS: Ką suvažiavimas norėjo pasakyti moterų bendruomenei, kaip buvo formuotas jo turinys?

I.DAGYTĖ-MITUZIENĖ: Suvažiavimo turinys (kaip ir forma) buvo konstruojami atsakingai - pateiktas istorinis kontekstas ir to meto iššūkiai, suformuluotas tikslas - apibendrinti moterų bendruomenės indėlį į Lietuvos valstybingumo atkūrimą ir įtvirtinimą 1990-2000 metais, kompleksiškai pažvelgti į pozityvius ir negatyvius demokratinės valstybės bei jos pilietinės visuomenės kūrimo reiškinius, numatyti moterų bendruomenės veiklos gaires, siekiant spartinti visuomenės ir atskirų jos narių demokratėjimo, politinės kultūros, ekonominės ir dvasinės gerovės procesus, integracijos į europinę bendruomenę kryptis. Pasirinkta strategija ir principai - atvirumas, savanoriškumas, iniciatyvumas, konstruktyvumas, orientacija į tuometinių problemų sprendimus ir ateities uždavinių formulavimą - buvo įgyvendinami, aplenkiant deklaratyvumą, nuoširdžiai, pagal turimas galias ir išmanymą. Gal todėl suvažiavimo idėjos buvo palankiai sutiktos moterų bendruomenėse, jas palaikė ir vyrai (kaip ir II LMS).

Suvažiavimas buvo organizuojamas ir vyko, remiantis parengtais nuostatais, patvirtinta programa, detalizuotomis pranešimų temomis, kuriomis buvo siekta aprėpti svarbiausias gyvenimo vyksmo sritis. Jų išskirta 15. Visa suvažiavimo medžiaga atsispindėjo parengtoje knygoje „Lietuvos moterys amžių sandūroje". Ją ir šiandien galima rasti suvažiavimo delegačių knygų lentynose, viešosiose bibliotekose. Tad suvažiavimui buvo rengtasi rimtai, tikint, kad tai nebus „kalbėjimas vėjams". Pats suvažiavimo vyksmas rutuliojosi ne „kaip iš natų" - jis parodė iš tiesų skirtingų nuomonių ir skirtingų laikysenų pliuralizmą, buvo audringas, gyvas. Nelengvai priimta rezoliucija. Tačiau istorinė šio suvažiavimo reikšmė dėl to nesumenksta - jis įrodė moterų sutelkties gebėjimą ir atsakingą požiūrį į savo valstybės raidą, save pačią ir artimiausią aplinką. Vartant minėtos knygos puslapius, tebejaudina ne „sušukuotos", bet gyvos, moterų mintys ir siekiai, greta giliai įžvalgių - kiek naivios, pamatuotos realybės masteliu ir kiek su juo prasilenkiančios. Čia daug veržlumo, bet ne agresijos. Daug rūpesčio, bet ne irzlių reikalavimų. Bandymo formuluoti siekius, kuriems reikia išorinės talkos, bet kartu ieškojimas kelių, kaip galėtų prisidėti prie iškilusių problemų sprendimo. Visas pluoštas suvažiavime keltų dalykų aktualūs ir dabar.

Šiandien įvairių globalių žmonijos raidos tendencijų kontekste moterų judėjimai pereina į kitą kokybinės raidos etapą. Pirmam plane vis ryškiau matyti NVO, tarp jų ir moterų, kurios teikia įvairias socialines paslaugas, įgyvendindamos laimėtus tarptautinius ir lokalius projektus - patyrusioms smurtą, reintegracijos į visuomenę atvejais, įvairiais aspektais besitransformuojančioms ir t.t. Raidos politikos reikalai tarytum „nuleidžiami" iš viršaus, dažnai imituojant nevyriausybinio sektoriaus įtraukties augantį lygmenį. Bet demokratinės visuomenės mechanizmas veikia gerai, tik esant tinkamai įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios struktūrai, kai politiniai partijų užmojai praeina nepriklausomo nevyriausybinio sektoriaus filtrą, kai nevyriausybinis sektorius realiai yra kompetentingas tarpininkas tarp politikos ir žmogaus.

G.JAKAVONIS: Kad ir kiek kalbėtume vyrų ir moterų lygių galimybių tema, prie jos vis dar esame priversti grįžti. Ko trūksta, kad nereikėtų apie tai kalbėti?

I.DAGYTĖ-MITUZIENĖ: Lygios galimybės - svarbus visuomenės harmonizavimo instrumentas. Beje, ne vienintelis. Šiandien iš visų įmanomų ruporų sklinda jo šaukiniai, kaip iš gausybės rago liejasi su tuo susiję projektai. Visu greičiu pirmyn. Aktyvusis įvairaus amžiaus globalusis jaunimas tiesiog mėgaujasi šūkių skambesiu. Bet mums svarbus šių šūkių suvokimo lygis, interpretacijos įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Esmė glūdi giliau - ne tik augančiuose skaičių stulpeliuose. Todėl „Zonta International" - pasaulinės moterų profesionalių organizacijos, turinčios savo atstovybes prie EK ir JTO - Lietuvos skyrius, kurio narė esu jau du dešimtmečius, minėdamas III LMS jubiliejų, ėmėsi iniciatyvos per plakato konkursą nuo gruodžio 9 d. iki sausio 9 d. paskatinti žmones savarankiškai pamąstyti, kokį vaidmenį lygios galimybės jau turi ar galėtų turėti konkrečiai kiekvieno iš jų gyvenime, pasitikrinti, kaip jis suvokia lygias galimybes sau ir kaip jo užmojai koreliuoja su kitų lygių galimybių siekiais. Tereikia zonta.lt susirasti konkurso nuostatus, atlikti siūlomus veiksmus ir tapti socialinio turinio plakatų konkurso „Po lygiai nelygų obuolį. Kuri pusė tavo?" dalyviu, o gal ir nugalėtoju.

G.JAKAVONIS: Gerbiama Gražina, esat žurnalistė, atstovavote Lietuvos ūkininkų draugijai. Kiek ji tada turėjo skyrių?

G.V.PETROŠIENĖ: Dirbdama kaimui skirtame leidinyje, turėjau puikią progą ne tik stebėti ir rašyti apie ten vykstančius procesus, bet ir aktyviai juose dalyvauti. Besklaidant tarpukaryje leistų laikraščių „Ūkininko patarėjas", „Šeimininkė" senuosius komplektus, pavyko rasti žinių apie 1937 m. prie Žemės ūkio rūmų įkurtą ir labai greitai visoje Lietuvoje išplitusią visuomeninę moterų ūkininkių organizaciją. Jau 1939 m. pabaigoje veikė 60 Lietuvos ūkininkių draugijos skyrių su 1980 narių. Tai buvo netikėtas atradimas, beliko perimti šią patirtį ir ateiti į pagalbą apie bendrą veiklą Lietuvoje vėl prabilusioms ūkininkėms. 1992 m. vasarą LŪD buvo atkurta.

Kai 2000 m. kartu su kitomis Lietuvos nevyriausybinėmis moterų organizacijomis pradėjome pasiruošimą III Lietuvos moterų suvažiavimui, sprendėme, kuri iš organizacijų galėtų plėtoti LUMA kuriamą intelektinį suvažiavimo scenarijų. Po kelių bendrų susitikimų Žemės ūkio rūmuose Kaune buvo nutarta šį darbą patikėti LŪD. Tuo metu draugijos skyriai buvo išplitę visoje šalyje, tvarkingai fiksuojama narystė, paranki valdymo struktūra - apskričių, rajonų koordinatorės, LŪD taryba - teikė vilties, kad užduotis bus įveikiama. Tuometinei LŪD pirmininkei Genovaitei Kimbrienei teko ne tik regioninės koordinatorės pareigos, bet, kaip ekonomistei, ir Moterų suvažiavimų paramos fondo steigėjos rūpesčiai. Svarbu prisiminti, kad suvažiavimo išvakarėse LŪD jau buvo ir pasaulio kaimo moterų asociacijos narė, dalyvavo daugelyje tarptautinių projektų, glaudžiai bendradarbiavo su Švedijos, Vokietijos, Norvegijos, JAV, giminiškomis Latvijos ir Estijos, kitų šalių kaimo moterų organizacijomis. Tuo metu šalyje jau veikė 170 LŪD skyrių su 3000 narių.

G.JAKAVONIS: O kaip sekėsi telkti moteris?

G.V.PETROŠIENĖ: Nebuvo lengva. Dabar, praėjus dvidešimčiai metų, sunku ir patikėti, kad mes apskritai tą padarėme - be pinigų, be valdžios pagalbos ir tik savo entuziazmu, be šiandieninių technologijų (internetas, mobilieji tel. kaime dar buvo retenybė) sėkmingai paskleidėme idėją, informaciją. Reikia pripažinti, kad LŪD turėtos patirties ne visuomet pakako įvairių sluoksnių ir skirtingų organizacijų moterims suburti. Lengviau sekėsi pirmasis etapas - seminarai, renginiai, parodos, konferencijos. Tačiau prasidėjus baigiamajam, tuometinių apskričių konferencijų rengimo etapui, delegačių rinkimui, reikėjo sukrusti. Kai kur prasiveržė lyderių ar partinės ambicijos, nepasitikėjimas „organizavimu iš apačios". LŪD kritiškai įvertino savo veiklą, galimybes ir tose vietose, kur veikė kitos, gana stiprios organizacijos, pvz., Šiauliuose, perleido organizavimą ten veikiančiai LUMA. Bet visai puikiai sekėsi sutelkti moteris Klaipėdos, Marijampolės, Kauno, Telšių apskrityse.

Būdama regioninės veiklos koordinatore, slapta puoselėjau viltį, kad iš 1000 suvažiavimo delegačių pusė jų bus iš regionų, miestų ir miestelių, o ne vien iš didžiųjų miestų. Tikriausiai taip ir buvo. Ir negaliu neprisiminti Kaune, Muzikiniame teatre vykusios apskrities konferencijos, kuriai teko vadovauti. Kaip ir to, kaip į ten vykusį II moterų suvažiavimą teatro sodelio takeliais rinkosi delegatės, miesto ir kaimo moterys, tik jų jau negalėjai atskirti pagal baltas skareles ar skrybėlaites, kaip rašė tuometinė spauda. Dabar jos visos vienodai buvo gražios, pasipuošusios, savimi pasitikinčios. O svarbiausia - mums visoms pavyko dalykiškai susikalbėti - valstybės reikalai, nevyriausybinių organizacijų įtaka jų sprendimams, sutelkė pačių skirtingiausių politinių pažiūrų ir įsitikinimų moteris. Smagu, kad ir Vilniuje įvykusiame forume specifinės regionų ir bendros moterų socialinės problemos buvo fiksuojamos rezoliucijose, siūlomi jų sprendimo būdai. Įvairūs aukšto lygio pranešimai moterims buvo tarsi gairės tolesniems darbams, veiklai, gyvenimui. Tai labai didelis organizacinio komiteto nuopelnas - beveik visus metus kas dvi savaites važiavome į Vilnių ir tarėmės, diskutavome, pasiginčydavome, bet rezultatas buvo puikus.

G.JAKAVONIS: Ką, kaip žurnalistė, matytumėte savo kolegų priederme visuomenei, skatinant lygias galimybes moterims ir vyrams?

G.V.PETREOŠIENĖ: Pirmieji Nepriklausomybės metai Lietuvos kaimo moterims buvo labai sudėtingi. Reikia prisiminti, kad kartu su vyrais į atgautą tėvų ir senelių žemę sugrįžo ir nemažai miesto moterų. Jos paliko savo darbo vietas ir atsidūrė joms visai svetimoje aplinkoje. Dažnai, neturėdamos jokių socialinių garantijų, būdamos tik namų šeimininkės, patyrė atskirtį, buvo kankinamos abejonių ir netikrumo. Tačiau, susibūrusios į organizacijas, sugebėjo prisitaikyti, mokėsi verslo abėcėlės, sėmėsi naujos patirties, ir visuomet mokėjo palaikyti savo vyrus. Net sunkiausiais pirmaisiais ūkininkavimo metais jos sugebėjo rūpintis šeima, vaikais, saugoti ir puoselėti tautines tradicijas. Tikrai esu įsitikinusi, kad moterų kūrybingumas išgelbėjo Lietuvos kaimą! Ar žurnalistų bendruomenė tuomet matė, pastebėjo moterį, jos vietą ir galimybes Lietuvos kaime? Ar padėjo išsikovoti ne tik ūkininko žmonos, bet ir lygiateisės šeimininkės, ūkininkės statusą? Daugybę temų gali rastis ir šiandien žiniasklaidoje apie vis dar esančią moterų ir vyrų darbo apmokėjimo nelygybę, skirtingus darbo pasiūlymus ir t.t. Tačiau reikšmingų ir aktualių temų vietą dažniau užima skandalai, pigūs triukai ir įvairios manipuliacijos, kaip atitraukti visuomenės dėmesį nuo svarbių valstybei ir visuomenei reikalų. Esu įsitikinusi, kad žurnalistų bendruomenė esame skolingi šios jautrios gyvenimo srities tyrimui ir nušvietimui. Tačiau labai džiugu, kad šiandien tos kaimo moterys, prieš dvidešimt metų turėjusios tik svajonę, yra pasiekusios savo gyvenime labai daug - sėkmingai puoselėja savo verslą, kuria naujas darbo vietas, yra aktyvios kaimo bendruomenių narės ir vadovės, dalyvauja politikoje, o svarbiausia, puoselėja pačias gražiausias ir brangiausias kultūrines ir tautines tradicijas.

G.JAKAVONIS: Kuo Moterų dailininkių sąjunga prisidėjo rengiant III Lietuvos moterų suvažiavimą?

R.VĖLIUVIENĖ: Moterų dailininkių sąjunga III Lietuvos moterų suvažiavimo proga Kongresų rūmuose surengė didžiulę parodą, kuri vadinosi „Moterys - Moterims". Ir čia yra toks tęstinumas, nes Moterų dailininkių sąjunga susikūrė prieškariu. Taip įvyko šiek tiek protestuojant, kad moterys dailininkės nebūdavo pakankamai įvertinamos arba, sakykim, tolygiai įvertinamos kaip dailininkai vyrai, nors yra gavusios aukso medalių ir tarptautinėse parodose, ir Paryžiuje ir tikrai yra sukūrusios nepaprastai vertingų kūrinių. Tačiau tarybiniais metais ta sąjunga buvo uždaryta ir ji vėl atsikūrė tiktai Nepriklausomybės metais, 1996 -aisiais. O paroda „Moterys - Moterims", kaip tik ir buvo toks teigimas, kad moterys reikalauja autentiško, tikro įvertinimo, kad jos nekonkuruoja, nekovoja ir nesivaržo su vyrais. Tiesiog nori, kad joms būtų leidžiama arba kad būtų įvertinta moters specifinių galių raiška ir nevaržomas moteriškas kūrybiškumas. Taip pat, manau, kad moterys, ieškodamos, brandindamos ir brangindamos savo autentišką, moterišką tapatybę, labai prisideda ir prie tautinės tapatybės išlaikymo ar stiprinimo. Todėl, kad per dainas, per lopšines, per kalendorines šeimos šventes, per tautodailę, audinius arba juostas, moterys perduodavo tūkstantmečius brangintą kultūrą. Dabar daugelis dalykų jau yra lyg ir prarandama globalizacijos šviesoje. Man atrodo, kad moterys tą labiau jaučia, jos tiesiog arčiau žemės, jos turi daug aukštesnį identiteto, šitos vietos, šito laiko pajautimą.

G.JAKAVONIS: Jeigu kalbėtume apie vyrų ir moterų lygybę, ar matote poslinkių?

N.VĖLIUVIENĖ: Tiesą pasakius, galbūt ir yra nepakankamai įvertinami kai kurių moterų pasiekimai. Arba, sakykime, moteris netgi ir finansine išraiška gauna mažesnį atlyginimą už tą patį darbą. Bet man atrodo, kad moters įvertinimas labai dažnai priklauso ir nuo to, kokio įvertinimo ji laukia. Man, pavyzdžiui, būtų labai svarbu išnaudoti specifiškas moteriškas galias, ta prasme, kad moteris yra visko pradžia, kaip gimdytoja, kaip šeimos motina. Ir labiausiai žeidžia, kad šeima arba vaikai, arba moteris-motina paramos gauna nepakankamai. Tas nėra taip vertinama, kaip turėtų būti.

 

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (11)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar, Jūsų nuomone, judėjimo ribojimai dar turi būti taikomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar esate susipažinę su informacija apie Stambulo konvenciją?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
1. Vitas Tomkus: O AŠ IR TOLIAU PALAIKYSIU RUSIJĄ, NORS VISI PASIUSKIT!
2. Lietuvos banko puota maro metu
3. Vitas Tomkus: KRACHAS LIETUVAI!!! Su autoriaus trigrašiu. Plius įdomus video apie tai kas bus 2030m.
4. Policiją V.Landsbergiui iškvietusiam kauniečiui gresia kalėjimas
5. Tautos parašus rinkęs R.Grinevičius: Valdantieji jau pralaimėjo (su Vito TOMKAUS trigrašiu)
6. LGBT propagandistai jau puola kunigus
7. Visuomenininkas Valdas VIŽINIS: Valstybė privatizuota. Laimė, jie dar nenusavino Tėvynės
8. Gintaras Furmanavičius: Į JO EKSCELENCIJOS SVEIKATĄ!
9. Karantino žala didesnė už naudą
10. Misija Seime - ginti idėją
11. Kompensacijos už vakcinas bus?
12. Nusikaltimas prieš Lietuvos žmones
13. Sugriuvęs gyvenimas Druskininkuose
14. Apklausos vaikams be tėvų žinios
15. DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)
16. Sorošo tinklas Lietuvoje: Ką rašė „Respublika" apie Džordžą Sorošą prieš 15 metų (Sorošo sąrašas su naujomis „elitinėmis" pavardėmis)
17. Vitas TOMKUS: NUO ATGIMIMO IKI IŠSIGIMIMO
18. Valdžios „durnumą“ apmokės mūsų vaikai
19. Šešėlinės Vyriausybės premjeras R.Karbauskis: Prakeiksmas valdančiuosius užgrius labai greitai
20. Taikos balandėliai nusipelnė premijų
21. Advokatas Jonas Ivoška: Mūsų Seimas renkamas neteisėta
22. V.Rakutis smerkiamas už istorinę tiesą
23. Reikalavimas valdžiai - nustoti gąsdinti
24. Kodėl slepiasi Ingrida Šimonytė? (Su Vito TOMKAUS trigrašiu)
25. Sudie, svajonių Amerika
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

0  -1 C

-3  -6 C

 

 -6 -8 C

0 +2 C

 0 -1 C

 

  +1  +3 C  

0-3 m/s

  2-8 m/s

 

0-4 m/s

       

Nuorodos