Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia MATUKIENĖ, judėjimo „Lietuva yra čia“ narys, ūkininkas Algimantas BELZUS ir bendrovės „Creditreform Lietuva“ direktorius Saulius ŽILINSKAS. Diskusiją vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Vyriausybė, esant krizinei situacijai, verslui skyrė 2,5 mlrd. eurų. Ar teisingai bus paskirstyti šie pinigai, kai Lietuvoje esantys bankai netenkina smulkaus ir vidutinio verslo paraiškų. Kas dabar vyksta Lietuvoje, krizinėje ekonomikos situacijoje?

D.MATUKIENĖ: Padėtis sudėtinga, nes, kaip žinote, dirba tik maisto prekių parduotuvės, daugiausia didieji prekybos centrai. Manau, kad verslas, ypač smulkusis ir vidutinis verslas, praktiškai yra sustoję, veikia tik gamybinės įmonės, kurios turi galimybes užtikrinti savo darbuotojams saugias sąlygas. Šioje situacijoje buvo žengtas labai nepasvertas žingsnis, nes buvo uždarytos visos mažosios ne maisto prekių parduotuvės, o palikti didieji prekybos centrai, kuriuose tas virusas turi palankiausias galimybes plisti. Saugumo ten tikrai jokio nėra. Tuo metu mažosiose parduotuvytėse, mažuose versluose galima sudaryti labai aiškias sąlygas, absoliučią apsaugą ir taip būtume padėję smulkiesiems verslams, o žmonės apsaugoti nuo užkrato.

A.BELZUS: Lietuvoje nesibaigia blaškymasis. Lietuvos, kaip ir kitų ES šalių, koronavirusas neužklupo nelauktai. Dar 2019 m. gruodžio mėn. Kinijos valdžia visam pasauliui paskelbė apie šį virusą. Buvo pakankamai laiko imtis būtinų veiksmų. Pirmas darbas, kurį turėjo padaryti Lietuvos Vyriausybė, tai atlikti inventorizaciją, kiek elementarių apsaugos priemonių turi gydymo įstaigos ir kitos valstybės institucijos (muitinė, sienos apsaugos tarnyba, policija ir t.t.). Elementarios apsaugos priemonės - apsauginės kaukės. Antras žingsnis - respiratoriai, kvėpavimo aparatai. Kadangi šias priemones visi pirko iš Kinijos, aišku, jog kinai visų neaprūpins. Trečias žingsnis - duoti valstybės užsakymą Lietuvos drabužių ir tekstilės įmonėms aprūpinti visus šiomis priemonėmis, t.y. ne tik minėtus pareigūnus, bet ir visus Lietuvos gyventojus. Gyventojai patys nusipirks. Lietuvos įmonės gali gaminti ir respiratorius. Kodėl negamina? Nes ekonomiškai neapsimoka, dempinguoja kiniškos prekės. Kvėpavimo aparatus gamina Pabradėje! Dėl dezinfekcinio skysčio dar paprasčiau. Mūsų įmonės galėjo aprūpinti apsaugos priemonėmis visus. Net nebūtina laukti koronaviruso. Kiekvienais metais sergame gripu. Būtų mažiau sergančių, jei naudotume apsaugos priemones. Jau sausį reikėjo ieškoti ir pirkti reagentus, rengti laboratorijas. Tačiau valdžiai buvo „iki lemputės“. Dabar blaškosi.

Labai mažai valdžios struktūrose strategiškai mąstančių vadovų. Dauguma - atsitiktiniai pilki žmogeliai, tik mokantys anglų kalbą, o visa kita - nesvarbu. Net ir šiandien ligoninės ir kitos įstaigos neaprūpintos apsaugos priemonėmis. Valdžios neveiklumas, nekompetencija brangiai kainuoja mums visiems.

Su verslu dar blogiau. Smulkusis ir vidutinis verslas (SVV) surenka 70 proc. visų mokesčių, įdarbina 75 proc. darbuotojų. Lietuvos SVV neturi jokių galimybių perkelti savo veiklos ar kapitalo į kokią nors kitą šalį, bet kokioms sąlygoms lieka Lietuvoje.

Kadangi SVV ES šalyse sprendžia socialines-ekonomines problemas, Vakarų valstybių vadovų pagrindinis dėmesys šiuo sudėtingu laiku skiriamas padėti SVV. Lietuvoje matome atvirkštinį veiksmą. Lietuvoje prasidėjo, prisidengiant virusu, masiniai neatsiskaitymai tarp įmonių. Nesuvaldžius šios situacijos, prasidės masiniai SVV bankrotai.

Ekstremali situacija privalo galioti visiems vienodai: bankams ir didiesiems prekybos tinklams, ir SVV prekybos, gamybos, paslaugų verslo sektoriui, ir šeimos ūkininkų ūkiams.

Dabartiniu metu Valstybinės mokesčių inspekcijos jau sudarytas remiamų įmonių sąrašas, kuriame figūruoja stambios įmonės. Tame sąraše yra 32 tūkst., o SVV įmonių yra 80 tūkst. SVV labiausiai patenka į ekonominės rizikos grupę.

Bankai apskritai nebeskolina SVV pinigų. Jei Vyriausybė, prezidentas ir Seimas paliks šias problemas likimo valiai, pasekmės bus katastrofiškos.

S.ŽILINSKAS: Šiuo metu situacija nekontroliuojama, ją daugiau nulemia didžiųjų pasaulio valstybių veiksmai nei mūsų pastangos (pvz., Lenkijos sprendimai dėl tranzito, ES ir JAV pinigų emisijos sprendimai). Tokioje, daugiausia ne nuo mūsų priklausančioje, kritinėje aplinkoje prognozės neveikia - daugiau spėliojimai dėl įvairių scenarijų tikimybės. Kol kas ir realių veiksmų dar nėra - skelbiami tik planai, pvz., kad nuo balandžio priimsim paraiškas kompensacijoms. Tačiau niekas nežino, koks bus izoliacijos (karantino) periodas, kurio metu dažno verslo pajamos lygios NULIUI. Taigi šiandien verslas ištiktas baimės ir nesiimama aktyvių veiksmų.

G.JAKAVONIS: Kodėl taip atitiko? Kalta globalizacija ir su ja susijusi ekonomikos integracija, skandinavų bankų dominavimas mūsų ekonomikos sektoriuje, laisvos rinkos ideologija ar mūsų nesugebėjimas patiems tvarkytis savo valstybėje?

D.MATUKIENĖ: Manyčiau, ir tai, ir tai. Jei pirmiausia kalbėtumėm apie bankus, tai didieji skandinavų bankai, jų smulkiojo ir vidutinio verslo finansavimas nėra atsigavęs nuo tos didžiosios 2009 metų krizės. Ypač smulkaus verslo visiškai nefinansavo, tad tikėtis, kad, esant šitai ekstremaliai situacijai, kas nors pasikeis, tikrai nereikia. Prie Vyriausybės yra sudaryta darbo grupė, į šią grupę smulkiojo ir vidutinio verslo atstovai nėra pakviesti, nors Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo taryba yra vienintelė, pabrėžiu - vienintelė Lietuvoje pagal Seimo įstatymą veikianti verslo institucija. Žinant mūsų tam tikrą griežtą požiūrį tiek į didžiuosius prekybos centrus, tiek į bankus ir jų vykdomą politiką, tendencingai esame neįtraukti į šią darbo grupę. Tad dirbame nuotoliniu būdu. Parengėm kreipimąsi į šias visas institucijas, taip pat ir Lietuvos Respublikos Seimo Biudžeto ir finansų komitetą su savo pasiūlymais laukiam, koks bus sprendimas. Kitu atveju, mes tiesiog imsimės visų įmanomų ir įstatymais leidžiamų veiksmų, kad visi šie dalykai atsistotų į savo vėžes.

Matome, kad Lietuvoje nėra vadovavimo šiai didelei ir ekstremaliai situacijai. Trūksta tokio vadovavimo net parvežant iš užsienio savo piliečius - jų nesuvaldžius buvo užkrėsta dar daugiau žmonių Lietuvoje. Kaip buvo elgiamasi su ligoninėmis, su poliklinikomis, kai buvo sakoma, jog visų būtinų priemonių yra pakankamai, bet staiga nebeliko? Kur jos pasidėjo? Kas čia iš tikrųjų atsitiko? Supratimas yra toks, kad galima elgtis kaip nori, pagal savo supratimo lygį, bet vadovaujant valstybei, turėtų būti ne mano supratimo lygis, tačiau supratimas ir atsakomybė už visus Lietuvos žmones.

Lygiai tokia pati atsakomybė turi būti ir už ekonomines pasekmes. Nemanau, kad vinių parduotuvėje buvo galima labiau užsikrėsti negu didžiajame prekybos centre. Bet buvo pasirinkti didieji prekybos centrai, galimai dėl logistinių sugebėjimų. Smulkusis verslas, ta maža parduotuvytė, pardavinėjanti pavasarį plėvelę šiltnamiams užsidengti, nekėlė ir nekelia jokios grėsmės. Daryti tokių veiksmų, tiesiog tendencingai žlugdant smulkųjį verslą, tikrai nereikėjo. Kai kurių valdžios vyrų pasakymas, kad koks čia verslas, jei jis neturėjo „pagalvės“, įžeidžia mus. Tikriausiai jiems buvo žinoma, kad didžioji dauguma, apie 70 proc., nuo 100 tūkst. įmonių yra labai mažos įmonės, kuriose dirba nuo 1 iki 4 darbuotojų. Tad kokią čia „pagalvę“ gali pasidaryti, jeigu dažniausiai nesi PVM mokėtojas, tai reiškia, kad tu uždirbi iki 45 tūkst. eurų per metus, tad padalinkime iš 4 darbuotojų ir puikiai suprasime, kokia čia „pagalvė“, kokie čia lašinukai. Tokie žmonės tikrai nevažinėja „Porsche“ ir neperka lėktuvų. Įsivaizduokit dabar, VMI įtraukė 32 tūkst. tų įmonių, kurias reikės paremti. Kas ten atsidūrė? Atsidūrė patys didžiausi verslai. Vis dėlto reikia turėti kažkiek padorumo šioje šalyje. Jei prieš kelias dienas perki lėktuvą ar „Porsche“, ar dar kokį kitokį įrenginį, tai ar reikia prašyti iš valstybės paramos?

Nesu pikta ant didžiųjų įmonių, tačiau jos turi galimybę pereiti į internetinę prekybą ir pan. Mažos įmonės šios galimybės neturi, nes padaryti šiuos visus dalykus, pirmiausia, kainuoja. Kitas dalykas - reikia surasti vartotoją, kas šiuo metu yra nepaprastai sunku.

A.BELZUS: Taip ir turėjo atsitikti. Man nieko nauja. Kiekvienas verslininkas žino, jog be kreditų verslai sunyks. Verslas visada turi turėti galimybę skolintis iš bankų. Tačiau Lietuvoje užsienio bankai smulkiam verslui faktiškai net ir su valstybės garantija, neskolina. Vienas iš didžiausių nusikaltimų, kuris buvo padarytas Lietuvoje, tai - parduoti nacionaliniai bankai. Buvo padaryta ir daugiau nusikaltimų: „Mažeikių naftos“ atidavimas, Ignalinos AE uždarymas ir t.t. Sąrašą galima tęsti.

2008 m. krizė ir įvyko dėl bankų, aišku dar prisidėjo valdžios nusikalstama nekompetencija. Lietuviška laisvos rinkos ideologija iškreipia laisvą rinką. Ši organizacija Lietuvoje tarnauja stambiajam verslui. Tai ne ideologija, tai smegenų plovimas. Stambių tarpnacionalinių kompanijų dominavimas žlugdo ypač SVV. Lietuva nėra patraukli šalis užsienio investicijoms. Pagal užsienio investicijas, mes esame ES uodegoje. Tam yra įvairių priežasčių: investuotojai nuolat gąsdinami rusų puolimu, didele emigracija, aukštu korupcijos lygiu, maža rinka, sudegintais tiltais tarp Rytų, valdžios neveiklumu ir t.t.

Mes neturime valdžios kuri būtų savarankiška ir dirbtų Lietuvai. Tai vergų valdžia, kuri vis dairosi ką pasakys Briuselis ar Vašingtonas. Vieną kartą Lietuvos valdžia turi apsispręsti su kuo ji: ar su ES, ar su ES ekonomine, prekybos konkurente - Amerika. Lietuva privalo palaikyti naudingus ekonominius, neprieštaraujančius mūsų pasirinktai krypčiai, su visomis šalimis ir turėti ekonominės naudos.

S.ŽILINSKAS: Kadangi pasidavėme pasaulinio liberalizmo ir pseudolaisvos rinkos teorijoms (kaip tik Donaldas Trampas (Donald Trump) gerai savo veiksmais dabar įrodo), praradome vietinio vartojimo ir vietinio ūkio reikšmę. Nors ir egzistavo projektai „Pirk prekę lietuvišką“, bet nesant konkrečiai įvardinto tikslo, negalima nurodyti konkretaus pasiūlymo reikšmės ir svorio (pvz., Estija savo šalies Konstitucijos preambulėje yra įtvirtinusi nuostatą, kad valstybės tikslas - išsaugoti estų tautą, kalbą, kultūrą ir Estijos valstybę amžiams).

Nesant įvardinto tikslo („Gerovės valstybė“ parodo tikslo absoliutų nekonkretumą), kuriuo matuotume savo veiksmus ir sprendimus, susiduriame su situacija, kurioje europinės (pinigais) ir vietinės (korupcija ir prisitaikėliškumas) politinės tendencijos nugali ilgalaikius ekonominius, socialinius ir net dorovinius prioritetus.

G.JAKAVONIS: Kaip turėtų, jūsų nuomone, tvarkytis mūsų valstybė, įvertinusi krizės pasekmes ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje?

D.MATUKIENĖ: Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo taryba pateikė siūlymus, kurie pagrįsti 2008 metų krizės patirtimi, SVV sukuriama 73 proc. BVP dalimi, 75 proc. Lietuvos darbuotojų įdarbinimu, atsakomybe ir supratimu, jog Lietuvos SVV neturi jokių galimybių perkelti savo veiklos ar kapitalo į kokią nors kitą šalį, bet kokioms sąlygoms esant lieka Lietuvoje ir sprendžia savo tėvynės problemas. Reikalaujame, jog Ekstremali situacija galiotų visiems vienodai - bankams ir didiesiems prekybos tinklams, SVV prekybos verslo sektoriui ir šeimos ūkiams. Įsteigti ATSISKAITYMŲ CENTRĄ (pirmasis žingsnis steigiant Valstybinį komercinį banką), kuriame būtų sukoncentruotos visos viešųjų finansų lėšos, ES lėšos ir ekstremaliai situacijai suvaldyti pasiskolintos lėšos.

Organizuoti lygiagrečiai su Nacionaliniu krizių centru veikiantį Nevyriausybinių organizacijų (NVO) koordinacinį centrą ir regioninius NVO koordinacinius centrus, siekiant sukurti žmonių aprūpinimo sistemą vietiniais pirmo būtinumo produktais. Regioniniai šeimos ūkiai, regioniniai SVV, vietinės bendruomenės, vietinės mokslo institucijos ir savivalda būtų įtrauktos sistemą, kad būtų garantuotos ilgalaikis apsirūpinimas ir pajamos, esant sustabdytai verslo veiklai.

Koordinacinių centrų kūrimui skirti finansavimą Ikiprekybinių pirkimų regioninio socialinio verslo akceleravimo projektui. NVO CENTRAI atliktų funkcijas: organizuotų maisto logistikos centrus, panaudojant esamą profesinių mokyklų ir kitą tinkamą valstybės ar savivaldos infrastruktūrą; operatyviai identifikuotų pagrindinių maisto produktų regionuose pasiūlą, paklausą, suderintų sutartines kainas. Kiekvienoje savivaldybėje suprojektuotų trumpąsias maisto tiekimo grandines ir ES paramą skirtų tikslingai investuojant į numatytus procesus (skerdimą, malimą, duonos gaminių kepimą, pieno, mėsos ir kt. produktų perdirbimą, logistiką, pardavimą, užsakymų/atsiskaitymų sistemos parengimą ir kt.). Organizuotų viešuosius pirkimus taip, kad konkrečioje savivaldybėje ar seniūnijoje vykdomi projektai būtų atliekami toje savivaldybėje gyvenančių žmonių (pavyzdys - Nemuno vagos tvarkymo 40 mln. vertės projektas, alternatyvūs pasiūlymai pateikti Susisiekimo ministerijai); organizuotų tiesioginį maisto tiekimą namų, sodų ir gyvenviečių bendrijoms, įtraukiant toje bendrijoje esančias maistą tvarkančias įstaigas, vietinius šeimos ūkius, SVV ir nustatant paslaugų įkainius ir produktų kainas, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo susidariusia padėtimi. Šios priemonės padės lokalizuoti ligos protrūkius, jei tokie atsirastų. Dabar, kai žmonės stumdosi eilėse prekybos centruose, sudaromos palankios sąlygos virusui plisti. Pagal valstybinį užsakymą pradėtų būtinų produktų (kaukės, apsauginiai kostiumai, respiratoriai, sanitarijos reikmenys) gamybą.

Kiti mūsų pasiūlymai. Valstybė garantuoja SVV ir šeimos ūkiams valstybinį užsakymą. Pasirašomos sutartys ekstremaliomis sąlygomis ruošiant šį užsakymą.

Keisti viešojo valdymo ir savivaldos funkcijas, pagrindinį dėmesį skiriant darbo organizavimui siekiant socialinių - ekonominių rezultatų.

Verslui, teikiančiam paslaugas viešajam sektoriui, aktuoti atliktus darbus dažniau (geriausiu atveju - kartą per mėnesį), operatyviau ir su mažiausiais administravimo kaštais; sutrumpinti pinigų pervedimo laiką nuo aktavimo momento - per 10 darbo dienų (o ne per 60 dienų ar ilgesnį periodą); mokestiniai klausimai: galimybė atidėti GPM (gyventojų pajamų mokesčio) mokėjimą; skubios mokestinės paskolos, atidedant arba išdėstant mokesčius sutartu grafiku, netaikant palūkanų, nereikalaujant pagrindimų (force majeure); mokestinių nepriemokų išieškojimo stabdymas, vadovaujantis protingumo kriterijais; mokesčių mokėtojų atleidimas nuo baudų, delspinigių už mokesčių prievolių neįvykdymą laiku; rekomenduoti savivaldybėms atleisti mokesčių mokėtojus nuo komercinės paskirties nekilnojamojo turto, žemės mokesčių; sudaryti galimybę smulkiojo verslo subjektams (pagal Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymą) atidėti arba išdėstyti įmokas už versle sunaudotą elektros energiją ir gamtines dujas UAB „Ignitis“; rekomenduoti savivaldybėms sudaryti galimybę atidėti arba išdėstyti komunalines įmokas ir mokėjimus už šilumos energiją; savarankiškai dirbantiems asmenims, kaip ir SVV, kompensuoti nuo 50 iki 100 proc. faktiškai sumokėtų palūkanų sumos. Savarankiškai dirbantiems asmenims (verslo liudijimų turėtojai, individuali veikla pagal pažymą, individualių įmonių savininkai, MB, ūkininkai, kurie mokėjo privalomas socialinio draudimo įmokas), ir kai dėl karantino negali vykdyti savo veiklos, mokėti iki 3 mėnesių, o tęsiantis karantinui iki jo pabaigos po 257 eurų/mėn. Gyventojams, įsigijusiems verslo liudijimus ilgesniam laikotarpiui nei paskelbtas karantinas ir dėl karantino negali vykdyti veiklos, fiksuoto dydžio pajamų suma už karantininį laikotarpį grąžinamas.

Tokius pasiūlymus pateikėme LR Seimo Biudžeto ir finansų komitetui ir Žemės ūkio ministerijai.

Mane kaip žmogų žeidžia tai, kad, pavyzdžiui, per Alytaus gaisrą trūko respiratorių, žmonės ėjo gesinti gaisro su marlinėmis kaukėmis. Tačiau Vyriausybė nepasimokė iš šitos situacijos? Apie šį virusą buvo aišku jau gruodžio mėnesį, tai per du mėnesius buvo galima visko užsakyti ir žinoti, kiek ko yra. Bet nieko nepadaryta. Tiesiog graudu. Man atrodo, kad turėtų atsirasti kompetencija šiuose visuose dalykuose. Žmonės turėtų suprasti visos valstybės sąrangą ir savo rankose turėti informaciją, ja operuoti ir žinoti, ką daryti.

A.BELZUS: Visų pirma baigti svaičioti apie globalizaciją ir laisvą rinką. Globalizacijos ideologija labai naudinga tarpnacionalinėms kompanijoms, kurioms reikia žūtbūt užimti rinką, nepaliekant šansų vietinei pramonei. Laisvos rinkos apologetai Lietuvoje turbūt, neskaitė Adamo Smito darbų.

Jie šaukdami už laisvą rinką atsibudo ir pamatė, jog iš laisvos rinkos liko Lietuvoje tik oligopolijos ir monopolijos, kitas žingsnis - karteliniai susitarimai, todėl ir mokame brangiausiai, nes nėra konkurencijos. Buvo naikinamas smulkus verslas, smulkus ūkininko ūkis. Konkurencija yra pagrindinis laisvos rinkos principas. Laisva rinka labai greitai tampa oligopoline, jei valstybė paleidžia savieigai. Tai ir įvyko Lietuvoje.

Pirmas žingsnis, ką turi padaryti valdžia, tai skubiai įkurti Lietuvos valstybinį komercinį banką. Visi vieši finansai privalo būti padėti šiame banke, tai dideli pinigai, apie 20 mlrd. eurų.

Labai pavojinga užsienio bankuose laikyti viešus finansus. Įkurtas Valstybinis komercinis bankas galės kredituoti smulkųjį ir vidutinį verslą, šeimos ūkius.

Lietuvos valdžios nepasimokė iš 2008 m. krizės, kai bankų filialai Lietuvoje, saugodami motininius bankus, pinigus išsiurbė iš Lietuvos. Pasekmės buvo tragiškos - BVP susitraukė 18 proc., pridėjus BVP augimą apie 4 proc., nuosmukis sudarė apie 22 proc., kai kaimyninėje Lenkijoje BVP buvo +2 proc. Prie to prisidėjo ir nusikalstama konservatorių valdančiosios daugumos nekompetencija.

Aš labai dažnai svarstau, kodėl Lietuvoje yra gana daug puikių, talentingų specialistų, tačiau viešajame sektoriuje vadovauja nemaža dalis nekompetentingų žmogystų - gal jie naudingi oligarchams, lojalūs partijų vadukams?

Galų gale būtina pertvarkyti mokesčių sistemą, įdiegiant progresinius mokesčius. Visose progresyviosiose Vakarų šalyse jau seniai įvesti progresiniai mokesčiai.

Visos būsimos Lietuvos valdžios turi suvokti, jog SVV ne tik generuoja 70 proc. mokesčių ir įdarbina 75 proc. žmonių, bet taip pat sprendžia socialines problemas. Todėl valdžių turi būti ypatingas požiūris į SVV.

Dabartiniu metu Lietuvos ūkininkai gamina tik žemos pridėtinės vertės produktą, kitaip tariant - gamina žaliavas, t.y. atskirti nuo perdirbimo. Būtinai sudaryti teisines, ekonomines, finansines sąlygas kurti perdirbimo kooperatyvus, stambūs ūkiai gali savarankiškai statyti perdirbimo įmones. Tai sudarytų konkurenciją kelioms perdirbimo įmonėms. Rezultatas - pigesni maisto produktai vartotojams.

Įkurti regioninius logistikos, gamybos centrus, kurie realiai įgyvendintų trumpąsias grandines, maitinant priešmokyklines, mokyklines mokymo įstaigas, ligonines, armiją ir kitas viešąsias įstaigas.

S.ŽILINSKAS: Tereikia atrasti „valią“, kuri pajudintų Vyriausybės ir Seimo stalčiuose seniai gulinčius projektus, lemiančius mūsų valstybės savarankiškumą ir nepriklausomybę, pvz., Valstybinis atsiskaitymų centras (tarpinis žingsnis į valstybinį banką); SOŽE - socialiai orientuotos žiedinės ekonomikos koncepcija; Viešųjų pirkimų įstatymo pataisos, suteikiančios prioritetą vietiniams tiekėjams (pvz., 60 km); Finansų ministerijos ir VMI nutarimų pakeitimai supaprastinantys SVV veiklą (pvz., tik mikroįmonių) ir atskaitomybę. Bei daugelis kitų žingsnių.