8 nuotr.Ne taip dažnai tenka pamatyti, kaip veikia istorijos jėgos. Paprastai atrodančios abstrakcija, XIX a. istorijos filosofų svaičiojimu, jos staiga ima ir materializuojasi, trenkia kaip žaibas po ilgo laiko ore tvyrojusios zvimbiančios įtampos, lyg kažkas, leidžiantis pagaliau peržengti visuotinės baimės slenkstį. Niekas, net patys gudriausi polittechnologai, nežino, kada tai įvyks ir kas taps impulsu žmonėms masiškai išeiti į gatves. Jie, žinoma, išeidavo ir anksčiau, vėl ir vėl. Bet būdavo išsklaidomi, įbauginami demonstratyvių represijų prieš pasirinktinius nelaimėlius, valdžiai dirbančių medijų marginalizuojami ir užplakami panieka. Vandens patrankos, ašarinės dujos, „bananai“ iš vienos pusės ir aštrialiežuviai „ekspertai“ dailiais kostiumais tv studijose, solidžiai išaiškinantys, kodėl šis reikalas visiškai beviltiškas ir neperspektyvus, iš kitos pusės, suspausdavo pokyčių trokštančių širdis baimės ir abejonių replėmis. Kai kada dar galima pabarstyti saldainių, aišku, ne visiems, tik savai tikslinei auditorijai, kad kiti matytų ir irgi užsinorėtų.
Sandoris paprastas - tylėkit ir jūsų niekas nelies, gal net kokia nauda kada nubyrės... Bet jei šakositės, patys suprantat, geruoju nesibaigs. Valstybės represinis aparatas pervažiuos ir sutraiškys.
Nereikia nė šakotis. Andai viena baltarusių dėstytoja po rytmetinių paskaitų susiruošė namo. O čia, Minsko metro, staiga oblava, tikrina dokumentus. Kodėl, panele, ne darbe? Kas išleido? Ir neįrodysi, kad tavo darbas specifinis. Turi sėdėt darbe, kas, kad net kabineto, kur prisiglausti, neturi. Na, ir gavo perspėjimą, ir nemenką baudą. O kitą kartą pagaus, tai ir su darbu gali tekti atsisveikinti...
Galėtų diktatorius pasiskelbti karalium - kiek bėdų atkristų! Svarbiausia, valdžios perėmimui ruošiamas sūnaitėlis iškart pataptų princu, ir ramu. Bet neišeina. Tenka „laužt komediją“ su ta demokratija. Visi viską supranta, visiems viskas seniausiai atsibodę, betgi negalima kitaip. Tokios taisyklės. Jei, kaip kažkada dainavo Pugačiova, karaliai viską gali, tik negali vesti iš meilės, taip ir šiuolaikiniai autoritarai irgi gali beveik viską, tik negali neimituoti demokratinių rinkimų.
O kiek su jais vargo!
Užsitikrink absoliutų rinkimų komisijų lojalumą. Turėk garantuotą jėgos struktūrų paramą neramumams ir nepasitenkinimui slopinti. Šerk visus tuos piarininkus, žurnalistus ir analitikus, kad kasdien pieštų nudailintą tavo veidelį ir nepailstant liaudžiai daromus gerus darbus nuolat rodytų. Betgi ne jaunyn einame, kaskart vis sunkiau pudruotis, ryžtingu žingsniu žengti, raumenis ir gebėjimus ant ledo ar tatamio demonstruoti. O ir moteriškių akys vis rečiau besublizga susitikimuose su darbo kolektyvais, nors, žinoma, kaip ir anksčiau, vis dar susilydo šypsenomis ir gėlėmis, vis dar būtų pasiryžusios, jei tik pašauktum, bet kažko nebesinori...
Bet bjauriausia, kad reikia kaskart terliotis su tais kandidatais. Ieškoti tokių, kurie neatrodytų nei pernelyg nevykę ir netinkantys į politikus, nei kaip tik pernelyg tinkantys... Su tokiais daugiausia vargo. Prigąsdinti, įbauginti, persekioti juos ir šeimos narius, neleisti burtis šalininkams, silpninti ir demoralizuoti opozicijos telkimąsi. Jei ir tai nepadės, imtis griežtesnių priemonių - areštų, „prisiūtų“ bylų, galų gale išvyti užsienin, kad po kojom nesimaišytų. Bet kaip tai priklu ir nusibodę, ypač matant, kad didesnis spaudimas ilgainiui ima kelti vis didesnį pasipriešinimą.
Kokie kiti variantai? Laiku numirti kaip Turkmėnbaši? Išgraužkit!
Laikinai, vienai kadencijai, susikeisti su kuo nors silpnu ir patikimu, išlaikant visus svertus savo rankose, kaip kad savo laiku padarė Vova su Dimonu, arba, kalbama, ir Dalia norėjo, bet kol kas neišdegė?.. Na, ir ką, pavyko jiems taip ką nors apgauti, aaa? Tik problemą kuriam laikui atidėjo, taip sakant, po kilimu pakišo.
Veikiausiai teks išmintingojo kazachų Elbasy patarimo prašyti. Tas vienintelis išvengė visų šitų nesąmonių, gražiai ir solidžiai pasitraukė, autoritetą išsaugojo. Liaudis jį ir toliau myli, net sostinę jo vardu pervadino, vot!
