Kultūros ir meno bendruomenei Vilniuje šią savaitę pristatytas Menų tarybos įstatymo projektas. Inteligentija jį kritikuoja ir nuogąstauja, kad tai būsiąs dar vienas biurokratinis darinys, neužkirsiantis kelio politikams kištis į ekspertų darbą skaidriai skirstant lėšas kultūros ir meno projektams.
Kas ateityje valstybėje spręs kultūros politikos klausimus? Valstybės kontrolieriai yra konstatavę, kad Kultūros ministerija turi atlikti vieną iš fundamentaliausių dalykų - imtis formuoti bendrą valstybės kultūros politiką, o dabar šitą uždavinį ministerija „pakiša“ Menų tarybai, kurią sudarys Kultūros ir meno taryba, administracija ir ekspertų komisijos.
Įdomu, kad po Menų taryba „pakišama“ (čia man visai netikėta) Kultūros ir meno taryba. Kas spręs kultūros politikos klausimus? Vyriausybė? Premjeras? Kas bus atsakingas už visą šitą reikalų sritį, kuri dabar priklauso ministerijai? Nenoriu įtarinėti, kad problemą bandoma išspręsti formuluotėmis, užuot sprendus iš esmės.
Parašyta, kad kultūros politikos prioritetus nustatys kultūros ministras. Ant savo galvos kultūros ministras gali pasiimti prioritetų nustatymą už visą Lietuvos kultūrą? Žinoma, jis turi ekspertus. Ta dviprasmybė mane labai trikdo. Ar ne geriau būtų iš viso atskirti meno tarybą su meno reikalais? Ji tada žinos, kiek lėšų gauna, kaip tuos pinigus panaudoja ir už ką galima atsiskaityti. O jeigu iš tikrųjų reikalinga speciali meno taryba, tai reikėtų sukurti kitą tarybą, kaip ir buvo anksčiau ministerijos projekte - numatyta sukurti Kultūros tarybą, o ne Menų tarybą.
Pagal naują Menų tarybos įstatymo projektą ministras iš tiesų pasitrauks į nuošalį, bus vykdoma „ištiestos rankos“ politika, kai politikai nesikiš į projektinį kultūros ir meno finansavimą.
Bet į savo rankas susiima (Menų tarybos) direktorius visas pagrindines ministerijos funkcijas - ir strategiją, ir faktiškai politiką, ir jos realizavimą, ir finansavimą. Žinoma, galima sakyti, kad čia bus trejų metų kadencija, kad nebus galima įsitvirtinti kaip tarybiniais laikais. Bet man kelia nuogąstavimą, kai žiūri į principus, pagal kuriuos sudaroma taryba, visais atžvilgiais čia pirmu smuiku groja ministras. Žinoma, galėčiau įtarti, jeigu ministras nebūtų keičiamas, kad jis sau klojasi gražų patalėlį. Bet ministras gerai žino, kad yra kadencijos, jos ilgai netruks. Iš tikrųjų, ar ministras, pasirašydamas tokį projektą, nerizikuoja, kad jis atsidurs pavaldinio padėtyje?
Jau prieš dešimtmetį svarstėme, ar nereikėtų kultūros politiką įvykdyti visai Vyriausybei, bet ji jos neįvykdys, jeigu jos nekonsultuos Kultūros ministerija. O ministerijos funkciją įsivaizduočiau skėtinę tam tikrais atžvilgiais - teikti siūlymus kitoms ministerijoms dėl kultūros ateities.
Parengė Laura PAČTAUSKAITĖ
