respublika.lt

Kovo 11-osios akto signataras Rolandas PAULAUSKAS: Kalti mes, leidžiantys rastis tokiai valdžiai

(0)
Publikuota: 2021 rugsėjo 21 09:35:00, Vidmantas MISEVIČIUS
×
nuotr. 1 nuotr.
Daliai visuomenės atrodo, kad taip blogai, kaip yra dabar valdant konservatoriams, dar nėra buvę. Stasio Žumbio nuotr.

Pastarojo meto įvykius žmonės vertina labai prieštaringai. Nedidelė dalis bando džiaugtis menamomis laisvėmis. Gerokai didesnė kalba ne tik apie demokratijos, bet ir valstybės saulėlydį bei lygina dabartinę valdžią su sovietiniu režimu. Apie tai, kas, tikėtina, šiandieniame chaose lieka nepastebėta, „Respublika" kalbasi su politikos apžvalgininku, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataru Rolandu PAULAUSKU.

 


- Dalis mūsų visuomenės linkusi dėti lygybės ženklą tarp dabartinio laikmečio ir sovietų eros pabaigos, o kaip situaciją vertinate jūs?

- Pirmiausia reikia apsispręsti - norime patikti skaitytojams ar kalbėsime taip, kaip yra iš tikro? Bandysime išsiaiškinti esmę ar tik pasišaipysime iš valdžios. Tai, beje, nebūtų sunku, nes pagyrų dabartiniai valdantieji nenusipelno ir tikrai nėra geriausi iš buvusiųjų. Visgi, mano nuomone, į problemą tikslinga būtų žvelgti gerokai giliau.

Paimkime tris socialiniame gyvenime veikiančius dėmenis - visuomenę, valdžią ir žurnalistus. Visais laikais visuomenė daugiau ar mažiau dalyvauja valdžios formavime. Beveik visada ir visur didelė dalis tos pačios visuomenės tampa nepatenkinta, ką tik savo pačios pastangomis suformuota valdžia. Žurnalistai visur ir visada, iš idėjos arba už pinigus, dirba valdžiai arba, jei yra galimybė, taip pat dirba prieš valdžią. Tik valdžios pinigai - gerokai skalsesni. Ir taip vyksta visur ir visada. Yra tik atskiri niuansai, lyginant epochas bei įrodant teiginius, kuriuos išsakiau aukščiau.

Imdami TSRS laikotarpį pabrėžkime svarbų dalyką - septyniadešimt šios santvarkos gyvavimo metų yra labai nevienodi. Darome klaidą tuos metus įsivaizduodami kaip vieną ir tą patį. Buvo labai skirtingi laikotarpiai, bet šiandieniniam palyginimui imkime Michailo Gorbačiovo „perestroiką", tada galėsime vesti paralelę tarp tuometinės Lietuvos ir dabartinės.

Kaip atrodė valdžia? Viena partija, vienas kandidatas, visuomenė valdžios formavime dalyvauja, bet labai formaliai. Nei pati valdžia, nei didelė dalis visuomenės netikėjo spaudos skelbiamais postulatais. Šaipėsi patys iš savęs ir pagrindinė Sovietų Sąjungos sugriuvimo priežastis buvo ne ekonomika, o tai, kad žmonės nebetikėjo savo pačių gyvenimu toje santvarkoje. Išskyrus tuos 20-30 proc., kurie visada ir visur rems bet kokią valdžią.

Dabar, palyginus su tais laikais, partijų - galybė, rinktis yra ką, visuomenės dalyvavimas svaresnis, bet rezultatai mažai kuo skiriasi. Mes vis tiek nepatenkinti, šaipomės, nusivylę. Nepaisant milžiniško politinio gyvenimo skirtumo, visuomeninės emocijos liko labai panašios.

Kalbant apie žurnalistus, tuomet jie buvo tik valdžios tarnai. Kitos galimybės nebuvo - norėjai valgyti, turėjai rašyti tai, ko reikia. Ne veltui žurnalistika vadinama antra pagal senumą profesija. Dabar žurnalisto galimybės didesnės. Jis gali būti opozicijoje, reikštis internete ir t.t.

Kita vertus, ir tada, ir dabar, jeigu žurnalistas nori skalsiau valgyti, tą ir vėl gali pasiūlyti tik valdžia arba šiais laikais atsiradę užsienio fondai. Tiesa, pastarieji dažniausiai siekia savo tikslų, o ne veikia Lietuvos naudai. Bet norintys skalsiau valgyti žurnalistas dažnai neatsispiria pagundai.

-Taigi faktiškai per 30 metų nelabai kas pasikeitė?

-Visuomenė „perestroikos" laikais turėjo vilties, kad gali būti kitaip. Esą nušluosim komunistus ir gyvenimas taps rožėmis klotas. Manėme, kad nedidelių pastangų reikia ir gyvenimas susiklostys norima linkme. Nekalbėsime, kokie tada mes visi, įskaitant ir mane, buvome naivūs.

Dabartinė visuomenė vilčių, kad gyvenimą galima pagerinti nedidelėmis pastangomis, turi gerokai mažiau. Drįsčiau pasakyti, kad visuomenė net nelabai žino, ką daryti. Anuomet norėjo daugiau kapitalizmo, dabar dalis nori daugiau socializmo. Tad minėti trys dėmenys, iš esmės, keičiantis epochoms kinta labai mažai.

-Ir tai lemia baimes dėl prarandamo valstybingumo?

- Dažnai komentaruose rašoma, kad prarandame valstybę. Žmonės ne visada skiria nepriklausomybę ir valstybingumą. 1918 m. Lietuva atstatė valstybingumą. 1991 m. atkūrėme Nepriklausomybę. 2004 m. ją atidavėme Briuseliui, bet valstybingumas liko.

Kad ir koks chaosas ar suirutė, dažniausiai sukelta Vyriausybės, būtų valstybėje, pačiam valstybingumui gresia gerokai rimtesnis pavojus. Tai - pasauliniai geopolitiniai procesai.

Palyginkime pasaulį su mišku, kur į konfliktą įsivėlė pagrindiniai miško plėšrūnai. Jie spręs savo santykius, dalinsis plotus ir įtakos sferas. Mes tarp plėšrūnų nepatenkame. Geriausiu atveju esame žebenkštis arba koks zuikis. Jei toks gyvūnas nori išlikti miške, kur susiremia plėšrūnai, jis turėtų laikytis atokiau nuo mūšio lauko. Jei žebenkštis bandys veltis į plėšrūnų kovą, jos tikimybė išgyventi mažėja. Ir priešingai, galimybė išsaugoti gyvybę (šiuo atveju - valstybingumą) išauga radus saugią vietelę ir sulaukus konflikto pabaigos.

Deja, ir didelė dalis visuomenės, ir valdžia, pradedant prezidentu, baigiant Seimu, absoliučiai klaidingai įsivaizduoja, kas iš tikrųjų miške vyksta. Jie gyvena savo iškreiptų prasmių pasaulyje.

Kodėl taip yra? Kodėl žmonės renka, o vėliau patys lieka nepatenkinti? Atsakymas bus liūdnas, todėl pradėjau pokalbį klausimu - patikti skaitytojui ar sakyti taip, kaip yra? Pasirinkome situaciją vertinti realiai.

Kalbant apie rinkimus ir ne tik, reikėtų pasakyti štai ką: perskaitęs daugybę knygų, keliasdešimt metų dalyvavęs visuomeniniame gyvenime, pastebėjau vieną esminį dalyką, kad dauguma žmonių nesugeba pasirinkti net sau naudingo sprendimo. O tuo naudojasi saujelė gudročių, kurie, pasinaudodami visuomenės nesusigaudymu bei naivumu, mikliai ją apvynioja apie pirštą ir susikuria geresnį gyvenimą.

Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje visuomenėje yra per mažai protingų žmonių, kurie atsvertų daugumą nesusigaudančiųjų. Visur yra vienas ir tas pats rezultatas, išskyrus, kai per atsitiktinumus į valdžią patenka autoritarai, kurie prisiima atsakomybę ir dešimtmečiais tempia visuomenę. Beje, patys autoritarai irgi būna ne vienodi ir ne visi susigaudo esamoje situacijoje. Bet, jeigu pasiseka, jų valdymas duoda gerų rezultatų. Štai pavyzdžiai: Singapūro įkūrėjas ir vadovas Li Kuan Jevas (Lee Kuan Yew) - 30 metų valdžioje; Malaizijos premjeras Mahatiras Mohamadas - 25 metai valdžioje. Galima prisiminti ir Didžiosios Britanijos premjerės Margaretos Tečer 21 metų buvimo valdžioje bei Vokietijos kanclerės Angelos Merkel 16 metų valdymo pavyzdžius. Žinoma, neteisinga būtų pamiršti 20 metų valdantį Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir faktiškai vienintelį Baltarusijos prezidentą Aliaksandrą Lukašenką, viešpataujantį 28 metus.

Beje, galima net palyginti Ukrainą ir Baltarusiją. Iš TSRS jos išėjo vienu metu. Ukraina buvo viena stambiausių pramoninių pasaulinių valstybių. Per 30 metų Baltarusijoje buvo vienas vadovas, ukrainiečiai jau turi šeštą prezidentą. Galime ilgai diskutuoti, kur geriau žmogui, nes dalis visuomenės valdžia nepatenkinti ir ten, ir ten. Tik klausimas - kur nepatenkintų yra daugiau?

- O ar mes čia, Lietuvoje, dar galime kažką pakeisti?

- Manau, pakeisti triados santykius į gerąją pusę gal ir pavyktų, jeigu tai būtų daroma nuo pat mažų dienų. Jeigu nuo pradinių klasių vaikams būtų išaiškinta, kam reikalingos partijos ir kaip iš tikro reikia balsuoti. Lietuvoje daugelis balsuoja pagal politikų veidus, pagal jų pažadus, o vertinti reikėtų pažiūras. Pažadėti galima daug ką, bet gerokai svarbiau žinoti, kaip jie suvokia pasaulį, ar sutampa jų ir visuomenės požiūris ir t.t.

Bet kokia žmogaus veikla reikalauja žinių ir įgūdžių. O dabar bet kuris rinkėjas turi teisę spręsti visuomenės likimą net ir neturėdamas jokių žinių. Ar tokia sistema nėra absurdiška? Teisė rinkti turi būti ne kažkokia besąlyginė, o labiau privilegija, kurią turi užsitarnauti. Norėdamas balsuoti, turėtum galbūt egzamino būdu įrodyti, kad turi bent bendriausių žinių apie politiką ir finansus. Ir tada galėtum spręsti savo ir visuomenės likimą su didesne garantija, kad nors kažką supranti. Dabar, kai tai sprendžia žalio supratimo neturintys asmenys, mes turime, ką turime. Ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Dabartinė mūsų valdžia blogesnė už ne vieną buvusią, tačiau problema ne valdžioje, o tokiai valdžiai leidžianti atsirasti visuomenė. Kol sau šito neišdrįsime pripažinti, niekas nesikeis.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar A.Anušauskui atsisakius ministro kėdės reikėtų svarstyti L.Kasčiūno kandidatūrą?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s