Kitaip elgtis negaliu, nes širdyje ir atmintyje nešioju prieš 75 metus patirtą šventą teisybę.

Tuomet gyvenau Biržų miestelyje, lankiau 2-ą klasę. Pamenu, kad pirmadieniais ir ketvirtadieniais vykdavo turgūs. Tad tomis dienomis mes, vaikai, po pamokų bėgdavome į turgavietę.

Iki šiol prisimenu ten matytą vaizdą - ant gatvės suguldytus, išdarkytus partizanų kūnus... Vargšai Lietuvos vaikai, vilkintys drobinėmis kelnėmis, milo kostiumėliais. 18-19 metų jaunuoliai, kurie žuvo už Lietuvą, kaip tuomet atrodė, be jokio tikslo.

O žinote, kodėl jų kūnus palikdavo gulėti išrikiuotus gatvėje? Nes stebėdavo praeivių reakcijas - motinų, seserų širdys neatlaikydavo, jos puldavo prie sau brangaus žmogaus kūno, tad jas vietoje ir suimdavo.

O mums, nieko neišmanantiems vaikams, būdavo labai įdomu, nes tuomet mes nesupratome, ką tai reiškia. Mes net nežinojome, kad tai partizanai, nes viešai girdėdavome sakant, kad tai banditai. Tas žodis taip buvo įsirėžęs į smegenis, kad dar daug dešimtmečių galvojome, kad tai ir buvo banditai.

Pamenu, vieną dieną, atbėgus tų „banditų“ pasižiūrėti, pamatėme ta pačia gatve pareinant dūdų orkestro lydimą laidotuvių procesiją.

Kaipmat prisigretinome prie procesijos. Prie kapo duobės, kuri buvo papuošta penkiakampe žvaigžde, komjaunimo sekretorė rėžė kalbą rodydama pirštu į kitoje gatvės pusėje gulinčius nužudytų partizanų kūnus.

„Per šituos banditus karą išgyvenęs kariškis turėjo mirti...„, - piktinosi ji.

Dabar, prisimindamas tuos žodžius, ramia sąžine galiu pasakyti, kodėl aš nenešu gėlių ant tų karių, kurie žuvo po 1945-ųjų, kapų. Argi mes galime dėti gėles ant kapų tų žmonių, kurie, išgyvenę karą, vėliau žudė mūsų partizanus, vargšus lietuvaičius ir patys mirė nuo jų kulkų?

Mano nuomone, kuris kareivis žuvo jau po 1945-ųjų, jų palaikus reikėtų atiduoti Putinui.

Liūdna, kad tiek daug dešimtmečių niekas nieko negalėjo padaryti ir tiek metų mūsų partizanai buvo vadinami tiesiog banditais.

Bet argi galėjai ką nors padaryti, kol valdė Stalinas, Brežnevas?