Ko verta patvirtinta naujosios Vyriausybės programa

Ko galima tikėtis iš 18-osios Vyriausybės, skaitant jos programą, prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo kalbamės su profesoriumi, pirmosios po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Vyriausybės nariu Rimvydu JASINAVIČIUMI, socialinių mokslų daktare Jolanta SOLNYŠKINIENE, politologu Algiu KRUPAVIČIUMI, politologu, Vilniaus universiteto doktorantu Vytautu SINICA. Pokalbį vedė Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Pirmiausia daug klausimų kelia konkretūs programoje įvardinti skaičiai, jų skaičiavimo metodika. Vyriausybių programos labai dažnai būna lozunginės, panašios viena į kitą, deklaratyvios ir todėl kyla daug abejonių dėl jų įgyvendinimo. Be to, žiūrint į valdančiąją daugumą, aišku, kad į valdžią atėję žmonės jau bando legalizuoti narkotikus, homoseksualizmas jiems nėra problema, nors, tiesa, programoje apie tai nekalbama. Man asmeniškai kyla daug neaiškumų apie konservatorių, užsidėjusių tautiškų ir krikščioniškų vertybių gynėjų kaukes, bei „pasaulio žmonių" - liberalų - koalicijos vertybes. Koks įspūdis susidaro jums perskaičius I.Šimonytės Vyriausybės programą?

A.KRUPAVIČIUS: Pirmiausia, ši programa yra gana standartinė pagal temas ir apimtį. Jei ją palygintume su S.Skvernelio Vyriausybės programa, tai apimtimi ji net kiek trumpesnė nei buvusios Vyriausybės. Tematiškai ji, kaip ir kitų vyriausybių atvejais, yra enciklopedinė: nuo kultūros ir švietimo iki nacionalinio saugumo. Ji parengta gana biurokratiškai arba, kitaip tariant, vengiant skirtingų ideologinių vertybių ir akcentų, kurie yra neišvengiami tarp skirtingų koalicijos partijų. Ideologiniu požiūriu programa yra kompromisinė. Ji kai kuriose srityse yra net gana žymiai socialiai orientuota, o ne liberali. Bendrai paėmus, joje daug dėmesio skirta kultūrai, švietimui, socialinei apsaugai, nacionaliniam saugumui. Tarp naujų dalykų joje yra žaliasis kursas, bet čia akivaizdžiai sekama bendra Europos Sąjungos politika. Beje, programoje yra siekių, kuriuos nauja Vyriausybė perima iš buvusios, pvz., tokių nuostatų yra daug kultūros politikos srityje. Kai kurie opozicijos politikai šios programos svarstymo metu net priekaištavo naujai valdžiai, kad ši kopijuoja tai, kas jau buvo įsipareigota ankstesnės Vyriausybės ir ministerijų. Tačiau čia vertėtų labiau įžvelgti perimamumą ir tęstinumą, kas nėra blogi precedentai.

Stiliaus požiūriu programos siekiai suskirstyti į vadinamuosius „projektus". Tačiau projektų žanras reikalauja daug daugiau detalių nei yra dabartinėje programoje. Kiekvienas projektas turi turėti tikslą, apimtis, organizaciją, laiko ribas, sąnaudas, naudą. Realiai programoje iš esmės yra kalbama apie tų „projektų" tikslus. Tad ir tos pseudovadybinės „projektų" leksikos galima atsisakyti. Nes ji iš esmės ir lieka tik pretenzija atrodyti kitaip, o turinys dėl jos programoje nesikeičia.

Bendras „projektų" skaičius yra itin didelis. Jų šios Vyriausybės programoje išvardinta net 70 ir jie apima net 12 sričių. Bet jų skaičiai atskirose srityse itin svyruoja - nuo trijų (regionų politikoje, viešojo sektoriaus valdyme) iki dešimties (švietime). Tad užtikrinti jų tarpusavio suderinimą ir juos suvaldyti bus labai nepaprasta.

Tarsi didelę naujieną ne vienas politikos apžvalgininkas pabrėžė vadinamųjų sėkmės rodiklių įrašymą. Paprastai vieną kitą panašų rodiklį turi daugelis vyriausybių programų. Bet dažniausiai tokie rodikliai atsiduria programos įgyvendinimo priemonių plane. Ši Vyriausybė juos įrašė į pačią programą. Vėl čia yra labiau formos, o ne turinio klausimas. Tačiau šie rodikliai turi vieną svarbią ydą. Jie išdėstyti dviem laikotarpiams. Pirmas žymi siektinus rezultatus iki 2024 metų imtinai, o antras - iki 2030 metų. Jie kartu apima net dvi su puse būsimų Seimų kadencijas. Vyriausybė turėtų savo tikslus apibrėžti tik savo kadencijai. Dabar kuriamas tam tikras informacinis „triukšmas" su įsipareigojimais visam dešimtmečiui, o artimiausių ketverių metų siekiai paverčiami tarsi mažiau svarbiais. Bendrai paėmus, I.Šimonytės Vyriausybės programa technokratinė ir kompromisinė - nei itin išskirtinė, nei kas nors joje itin numatyta.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Pirmas įspūdis, perskaičius programą, kad ši valdžia gyvena kitose realijose ir kituose išmatavimuose. Lietuvą ir pasaulį siaubia pandemija, ekonomika skaičiuoja milijardinius nuostolius, o programoje apie tai užsimenama tik priešpaskutiniame programos skyriuje.

Groteskiškai skamba pažadai sukurti visiems prieinamą gerą mokyklą ir šiuolaikinį turinį, tūkstantmečio gimnazijas, įtraukų ugdymą, gerėjančius lietuvių kalbos ir matematikos egzaminų rezultatus, patrauklias mokytojo darbo vietas ir kt., kai dėl pandemijos, kuri specialistų teigimu gali tęstis net iki vasaros pradžios, nemaža dalis vaikų neturės galimybių mokytis nuotoliniu būdu, laiku neišsprendus jų aprūpinimo reikiamomis mokymuisi priemonėmis ir neišsprendus organizacinių klausimų.

Tą patį galima pasakyti ir apie kitus programos skyrius. Toks įspūdis, kad už lango 2019 m.

Stebina ir stulbina užmojis ekonomikos lėtėjimo laikotarpiu iki 2024 m. sumažinti skurdą 3,6 proc., padidinti gyventojų užimtumo lygį 1,8 proc., neįgaliųjų integraciją į darbo rinką - net 8 proc., darbo našumą -10 proc. Tai rodo, kad programą rengę specialistai nežino, kas nutinka, kai ekonomika traukiasi, kaip keičiasi ekonomikos būklę atspindintys rodikliai. Ekonomikos recesija nesitęs amžinai, bet recesija dėl pandemijos yra pasaulinis reiškinys, todėl Lietuvos ekonomika neatsigaus per metus. Kol ji vėl ims lipti į kalną - prireiks kelerių metų...

R.JASINAVIČIUS: Susipažinus su šia programa, kyla gana daug prieštaringų minčių. Trumpiausiai apibūdinti tą programą galima keturiais žodžiais: ilga, netolygi, įmantri ir nekonkreti. Jos ilgumas pasireiškia per 12 pateiktų misijų bei net 63 Vyriausybės prioritetinius projektus. Netolygi, nes kiekvienos misijos turinys pateiktas gana skirtingomis formomis. Vienose yra įvardinami būsimos veiklos siekiai, kitose - jų nėra. Vienose - numatomos sėkmės rodikliai pateikti skaitmeniškai, kitose - abstrakčiomis sąvokomis. Įmantri, nes kai kuriose jos dalyse naudojamos sąvokos tokios „inovatyvios", kad jų išaiškinimą net žodynuose surasti sunku. Pvz., misijos „Lietuvos žaliasis kursas" aprašyme skelbiama: „Inovatyvūs pokyčiai <...> mūsų miestus pavers tvariais džiugesio centrais." Arba: „Skirsime prioritetą ne urbanistinei driekai." Beje, lietuvių kalbos žodynas aiškina: drieka - augalo plaušai, tinkantys audiniams austi. Tad „urbanistinė drieka" man liko visiškai neaiški. Ir pagaliau, - nekonkreti, nes joje nėra įvardinta jokių tikslų ir uždavinių. Nėra nurodyta konkrečios atsakomybės nei už programoje išvardintų misijų įgyvendinimą, nei už prioritetinius projektus ir pagrindines iniciatyvas bei už siekiamus sėkmės rodiklius. Todėl nėra to, kas būtų asmeniškai atsakingas už siektinus rezultatus.

Keista ir tai, kad misijų yra pasirinkta tik 12, o ministrų Vyriausybėje yra 14. Iš tų misijų turinio galima būtų spėti, kad už misijos „Ilgas ir visavertis sveiko žmogaus gyvenimas" įgyvendinimą privalėtų atsakyti sveikatos apsaugos ministras, o už „Vienodos starto pozicijos visiems Lietuvos žmonėms" - švietimo ministrė. Tačiau kaip jos koordinuojamas mokslas bei sportas darys įtaką toms starto pozicijoms - lieka neaišku.

Nepakankamą kompetenciją atspindi programa pagal joje įvardintus savo veiklos orientyrus ir artėjimo prie jų rodiklius. Nėra blogai, kad programoje minimi sėkmės rodikliai ne tik vienai šios Vyriausybės kadencijai, bet ir įvardinama, kokius juos ji norėtų matyti pasibaigiant artimiausiam dešimtmečiui. Tačiau pastarieji jau priklausytų strateginei Lietuvos Vyriausybės programai, kurią reikėtų aptarti ir suderinti su visomis politinėmis partijomis, siekiančiomis valdžios Lietuvoje. Kita vertus, jei tie rodikliai yra surašomi į vieną programą, jie privalo būti tarpusavyje suderinti. Artimojo periodo sėkmės rodikliai neabejotinai turi būti tarsi žemesnės pakopos, kelyje į aukštesnius rodiklius, numatomus vėlesniam laikotarpiui. Šioje programoje daugelis jų nėra suderinti, todėl neaiškūs jų tarpusavio ryšiai ir įtaka.

G.JAKAVONIS: Konkrečią programą vykdo konkretūs žmonės. Čia man kyla daugiau klausimų nei atsakymų. Pradėkime nuo premjere tapusios I.Šimonytės. 2000-2010 metų krizės laikotarpiu buvusi Kubiliaus kabineto finansų ministrė išmintimi nepasižymėjo, prisiminkime aferą su pasaulio rekordus siekiančiomis Lietuvos paskolų palūkanomis arba „Snoro" bankroto aferą. Vyriausybėje, deklaruojančioje skaidrumą, - ministras D.Kreivys ir K.Navickas, turėję anksčiau atsistatydinti dėl neskaidrių veiklų savo vadovaujamose ministerijose. Savo srities profesionalų, kaip saviškius bandė vadinti R.Karbauskis su S.Skverneliu, ir kurių taip laukė Tauta, šioje Vyriausybėje taip pat nėra...

A.KRUPAVIČIUS: Velnias slypi detalėse, kurios labai svarbios įgyvendinant bet kurios Vyriausybės programą. 18-osios Vyriausybės ministrai, kurie vadovaus šios programos įgyvendinimui, yra partiniai politikai. Bet jų patirtis politikoje dažnu atveju nėra ilga. Tai gerai atspindi faktas, kad pagal ministrų amžių turime bene jauniausią Vyriausybę nuo pat 1990-ųjų. Iš esmės tarp jų nėra tokių, kurie kiek nors ilgiau socializavosi ar yra gyvenę sovietmečiu. Tarp ministrų yra nemažai tokių, kurie socializavosi paskutiniame XX a. dešimtmetyje arba beveik tęstinės socialinės krizės ir ekonominio virsmo laikais. Ši „krizės karta" yra individualistų karta. Jiems yra svarbu hierarchija ir asmeninė sėkmė. Jie nebūtinai yra komandos žaidėjai.

Dar viena problema, kad beveik visi ministrai yra ir Seimo nariai. Tad savo darbo laiką jie turės dalinti tarp Vyriausybės ir Seimo. Juolab kad parlamento dauguma turi vos kelių mandatų persvarą. Tad drausmė ir dalyvavimas balsavimuose bus itin svarbūs visiems ministrams. Kitaip bus sudėtinga priimti sprendimus parlamente. Minimali mandatų persvara Seimo daugumoje leidžia prognozuoti, kad vėliausiai nuo kadencijos vidurio bus balansuojama šalia parlamentinės mažumos ribos, o ministrai dirbs nuolatinės perkrovos ir laiko stygiaus sąlygomis. Atrodo, kad naujos Vyriausybės laukia ne tik pandemijos iššūkis. Jis, bent kadencijos pradžioje, net savotiškai naudingas pradėti dirbti itin sutelktai. Bet visi „medaus mėnesiai" praeina....

R.JASINAVIČIUS: Pati stipriausia šios programos dalis išdėstyta misijos „Visuomenės poreikius atitinkantis viešasis sektorius" numatytame prioritetiniame projekte „Stiprūs ir atsakingi vadovai - valstybės tarnybos veidas". Jame numatoma nustatyti aiškią atsakomybę už pažangios žmogiškųjų išteklių valstybės tarnyboje politikos formavimą. Įsipareigojama įdiegti valstybės tarnybos efektyvumo vertinimą, pagrįstą aiškiais tarptautiniais ar nacionaliniais rodikliais.

Labai džiugu, kad pagaliau pasiryžta nustatyti atsakomybę už vadovų korpuso stiprinimą, talentų valstybės tarnyboje valdymą, valstybės tarnautojų rengimo stiprinimą, organizacijų žmogiškųjų išteklių valdymo brandos lygio stebėjimą ir jo kėlimą, valstybės tarnybos pokyčių monitoringą. Tam pasižadama sukurti konkrečius įrankius šioms atsakomybėms realizuoti.

Ši programos dalis gana švelniai, bet tiksliai, įvardina iki šiol buvusių vyriausybių veiklos prastų rezultatų pagrindinę priežastį - netinkamą (per žemą) daugelio viešojo sektoriaus vadovų, ypač politikų, profesinę kompetenciją. Jie neteisingai suvokė savo veiklos prasmę ir iš jos kylančius tikslus. Jie, nesuprasdami, kad valstybė ir jos institucijos yra sudėtingų sistemų veiklos koordinavimo štabai, bei neturėdami sisteminio tų štabų valdymo patirties, buvo priversti imituoti savo veiklą, prisidengdami neva „politiniais motyvais", „politine valia" ir įvairiausiais neproduktyviais kompromisais. Todėl tokių politikų rinkiminiai pažadai nuo pat jų įgyvendinimo pradžios buvo ir yra pasmerkti nesėkmei, už kurią jie realiai neatsako, o valstybės lėšų neracionalų panaudojimą ir net iššvaistymą iš savųjų kišenių nekompensuoja. Toks neatsakingumas yra visų viešojo gyvenimo blogybių pagrindinė priežastis.

V.SINICA: Man labiau kliūva ne minėti ministrų kabineto asmenys, tačiau faktas, jog tai nėra stipri Vyriausybė. Ministrų biografijos neblizga pasiekimais ir jie nėra savo sričių autoritetai. Akivaizdus kriterijus buvo partinis lojalumas vadovybei ir ideologinis patikimumas. TS-LKD ministrais neskyrė nė vieno savo „krikdemiškojo" sparno atstovo, kad ir kokia aukšta vieta jie būtų patekę į Seimą. Jiems padalinti simboliniai postai. Taip pat akivaizdžiai siekta pademonstruoti lyčių lygybę, kabinetas surinktas kone pagal kvotas. Man tikrai daug mažiau klausimų ir nerimo už, tarkime, D.Kreivį, kelia Evelinos Dobrovolskos kandidatūra. Jos kompetencijos vertinti negaliu, bet visa pagrindinė jos veikla, kuria pati viešai didžiuojasi, buvo nuosekli kova prieš Lietuvos suverenumą ir nacionalinės teisės viršenybę. Naujoji ministrė giriasi laimėjusi dešimtis bylų, kuriose atskiri asmenys gavo teisę pasuose rašyti nevalstybine kalba arba įsirašyti esant kitos lyties, nei jų tikroji. Tai buvo grindžiama tarptautine teise, tariamomis žmogaus teisėmis. Taigi, apibendrintai kalbant, ministrė nuosekliai kovojo už tai, kad Lietuvos įstatymai būtų paminti tarptautinės žmogaus teisių doktrinos. Mano galva, jos paskyrimas yra simbolinė kapituliacija prieš šią „žmogaus teisių", kai rūpi tik mažumų teisės, ideologiją.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Pagrindinė šios Vyriausybės kabineto problema - nemažos dalies jos narių menkas arba jokio pasirengimo dirbti kuruojamoje srityje, prasta reputacija ir autoriteto visuomenėje nebuvimas. Ar galėjo tokios sudėties Vyriausybės kabinetas pateikti kitokio turinio programos projektą? Naujosios kadencijos Vyriausybės programa - prieštaravimų rinkinys. Jis pradedamas nuo įsipareigojimo sukurti „kokybišką ir efektyvią viešojo administravimo sistemą, kuri suteiks galimybių į viešąjį sektorių pritraukti, jame išlaikyti ir motyvuoti aukščiausios kompetencijos specialistus, gerinti visuomenei teikiamų paslaugų kokybę" ir „imtis ilgalaikių politikos priemonių, stiprinančių ir gerinančių šalies reputaciją". Ar gali šį įsipareigojimą Tautai įgyvendinti Vyriausybė, kurios komandoje - susikompromitavę, dėl to anksčiau iš pareigų, partijų sąrašų pašalinti, bet Vyriausybės vadovei teikus ir prezidentui pritarus gavę ministrų portfelius ar viceministrų pareigas, žmonės? Šios kadencijos Ministrų kabineto formavimo kriterijai pasikeitė. Kompetencija kuruojamoje srityje ir valdymo patirtis buvo nubraukti riebiu brūkšniu. Svarbiausi veiksniai, stumiantys asmenis karjeros laiptais, yra partinis lojalumas. Skaitant politikų biografijas plika akimi matyti, kad užtenka kelerius metus pabūti eiliniu, bet aktyviu, partijos nariu, kadenciją padirbėti Seimo nario padėjėju, kad vėliau būtum išrinktas Seimo nariu, galiausiai - paskirtas ministru. Tokią karjerą padarė M.Navickienė - dabartinė socialinės apsaugos ir darbo ministrė ir A.Bilotaitė - vidaus reikalų ministrė.

Daugiausiai žiniasklaidos ir žmonių kritikos sulaukė E.Dobrovolska. Jai patikėta Teisingumo ministerija. Situacija gana komiška - eilinis vadovaus generolams. Advokatūros egzamino neišlaikiusi, jokios vadovavimo patirties neturinti ministrė deleguos nurodymus patyrusiems teisėjams ir advokatams, formuos teisėkūros procesą. Ministrė pasitelkė patyrusius specialistus į viceministrų postus, tačiau tai dar labiau paryškina situacijos keistumą. Kyla daug abejonių, ar autoriteto tarp kolegų ir visuomenės neturinti vadovė yra pajėgi efektyviai vadovauti ministerijai. Kas kam iš tiesų vadovaus?

G.JAKAVONIS: Šviesios atminties Tautos poetas Justinas Marcinkevičius prieš mirtį mums prisakė būti savo žemės šeimininkais. Gerovės valstybės prezidentas G.Nausėda, tvirtinant Vyriausybę, turėjo puikią galimybę „iškirsti" iš kandidatų nei išsilavinimo, nei Tautos vertybių neatitinkančius žmones. Atrodo, tame procese pirmenybė buvo atiduota viešiesiems ryšiams. Tad kyla klausimas, ar yra mūsų šalyje asmenybė, galinti vadovauti valstybei kritiniu metu? Ar ilgai būsime įvaizdžio formuotojų iš Vakarų valdoma „veršių" tauta, kuri seniai pamiršo Sąjūdžio keltą klausimą: „ Minia mes ar žmonės?"

A.KRUPAVIČIUS: Prezidentas G.Nausėda ir diplomatiškai, ir kritiškai vertino kandidatus į ministrus. Tiek prezidento, tiek ir naujų valdančiųjų veiksmuose buvo viešųjų ryšių elementų. Bet tą viešųjų ryšių kortą pirmi traukė nauji valdantieji, kurie paskelbė kandidatų į ministrus sąrašą iš anksto. Tik be kandidato į žemės ūkio ministrus. Precedentas dabar jau sukurtas.

Lietuva nėra prezidentinė respublika. Tad Vyriausybę formuoja parlamentinė dauguma. Prezidentas svarsto ir ieško kompromisų dėl kandidatų su koalicijos partijomis. Tokia yra normali praktika. Kandidatus atsirenka pačios partijos. O jose paprastai verda interesų katilas - asmeninių, karjeros, patirties, „draugų" grupių, ideologinių skirtybių ir t.t. Nemaža dalimi kandidatų atranka priklauso nuo partijų brandos (kuo partija jaunesnė, tuo mažiau joje yra patyrusių politikų, nors Lietuvos kontekste tai irgi nėra griežta taisyklė). O viešieji ryšiai ir įvaizdžiai šiuolaikinėje politikoje darosi vos ne svarbesni už pinigus.

V.SINICA: Prezidentas, tvirtinant ministrus, nutarė nekonfliktuoti, atmetęs porą neesminių figūrų, kurias žinojo galintis atmesti be didesnio susidūrimo su valdančiaisiais. Savaime tai nebūtų didelė bėda, nes koalicija tikrai vietoj pirminių kandidatų gebėtų rasti neprastesnių ideologinių kadrų. Tačiau svarbu ne tai. Sutikdamas net su odiozinėmis kandidatūromis, prezidentas pasiuntė nerimą keliančią žinią, kad yra linkęs nusileisti. Valdantieji užuodžia kraują, tad tik dar labiau spaus ateityje.

Valdantiesiems tikrai netrūksta ryžto, valios ir drąsos vadovauti valstybei pagal savo viziją. Manau, turime bijoti ne neryžtingumo, o priešingai, aklo ėjimo valdančiųjų ideologinės vizijos link, nieko neklausant ir nesidairant į šalis. Nors nuo pirmų dienų labai daug žadama dialogo ir kompromisų, tačiau iš specialiai „valstiečiams" pažeminti skirtų sprendimų dalinant postus Seime matyti, kad to nebus laikomasi. Besiplėtojanti patyčių kultūra visuomenėje dabar rado savo atstovus Seime. Jie niekina vyresnius, mažiau uždirbančius tradicinių pažiūrų gyventojus ir nežada skaitytis su kai kuriomis visuomenės nuomonėmis. Taigi turėsime ryžtingai nacionaliniams interesams kenkiančią valdžią. Ir, jei jau klausiate manęs, manau, vis dar esame gana kantrūs ir nuolankūs, jog iškentėtume visa tai nepritardami, bet be masinių protestų. Žinant kertinį lietuvių tautinio charakterio bruožą nukęsti skriaudas, greičiausiai taip ir nutiks. O požiūrį į valdžią tauta rodys 2024 metų rinkimuose. Tačiau jų laukti, jeigu iš tiesų nebus skaitomasi su visuomenės daugumos nuomone ir interesais įvairiais klausimais, labai didelė kaina visai Lietuvai.

R.JASINAVIČIUS: Suvokiant, kad šios programos ruošimui ir kokybiškam jos suderinimui valdančioji koalicija neturėjo pakankamai laiko, tai ją vertinti tenka kaip „tinkamai neiškeptą blyną". Todėl labai prasminga būtų, kad pradėjusi veikti Vyriausybė, pvz., per artimiausią pusmetį, ją kokybiškai pataisytų ir pateiktų Seimui ir visuomenei geresnio varianto pavidalu. Kitaip ji neišvengiamai yra pasmerkta neįgyvendinimui pagal daugelį jos siekių.